Kaip pasakojo gydytojas, tvarsčiai žaizdų priežiūrai turi kelis tikslus: apsaugoti žaizdą nuo galimos infekcijos ar žaizdos traumavimo, sulaikyti besiskiriantį sekretą ir sukurti palankų mikroklimatą jos gijimui.
O kokiu atveju žaizdos galima netvarstyti?
R. Daukšio teigimu, paviršinius įdrėskimus galima būtų gydyti netvarstant, panaudojus specialius odos klijus, kurie sudaro barjerą infekcijos plitimui, apsaugo žaizdą. Visais kitais atvejais žaizdas reikėtų tvarstyti. Sterilus tvarstis ar pleistras užtikrina pakankamą laidumą orui, paspartina žaizdos gijimą.
Nuvykus į vaistinę pamatysime, jog tvarsčių yra įvairių rūšių – elastinis, hidrokoloidinis, gipsinis, sterilus. Pasirodo, visi jie turi savo paskirtį ir skiriasi iš esmės.
„Elastinis tvarstis naudojamas apatinių ar viršutinių galūnių sąnarių stabilizacijai esant jų patempimui, galūnių venų varikozės ar hematomų gydymui, ar profilaktikai“, – paaiškino gydytojas chirurgas.
Gipsinis bintas naudojamas kietiesiems įtvarams gaminti, kai lūžus kaulams ar patyrus raiščių, sausgyslių traumas, sąnariui reikia užtikrinti ramybės būseną.
„Sterilus tvarstis naudojamas kasdienei žaizdų priežiūrai. Lėtinių opų gydymui gali būti panaudojami hidrokoloidiniai tvarsčiai, kurie uždaro žaizdą, sulaiko drėgmę ir užtikrina žaizdai gyti reikalingą mikroklimatą“, – sakė R. Daukšys.
O tvarsčiai su sidabru pasižymi antibakteriniu poveikiu ir efektyviai naikina patogeninius mikroorganizmus žaizdoje.
Kada reikia sterilių, o kada nesterilių tvarsčių?
Kauno miesto poliklinikos gydytojo teigimu, visiems kasdieniams perrišimams pageidautina naudoti sterilius tvarsčius. Visgi patyrus traumą, kritinės padėties atveju, esant kraujavimui, vietoje sterilios tvarsliavos galima naudoti ir nesterilią medžiagą. Pavyzdžiui, nesterilų bintą ar bet kokio kito audinio medžiagą: šaliką, marškinėlius, paklodės ir panašiai.
Pašnekovas išvardijo priemones, kurias reikia turėti kiekvienam, norint tinkamai pasirūpinti žaizda. Tai yra: pirštinės, tvarčiai, bintas ar pleistras, antiseptinis tirpalas, tirpalas, skirtas žaizdų plovimui, toks kaip vandenilio peroksidas.
O kiekvieno namų vaistinėlėje turėtų būti sterilūs tvarsčiai, bintinė ar elastinė juosta, įvairaus dydžio pleistrai.
Kaip teisingai po sužeidimo reikia sutvarkyti žaizdą?
Gydytojo teigimu, patyrus traumą, žaizdą pirmiausia reikėtų nuplauti po vandeniu, kol vanduo iš jos išplaus nešvarumus. Dar geriau būtų žaizdą išplauti naudojant specialius antiseptinius tirpalus. Išplovus žaizdą ji uždengiama tvarsčiu, kuris fiksuojamas pleistru ar bintine juosta taip, kad tvarstis nenusmuktų, netrikdytų kraujotakos ir suteiktų pakankamą oro laidumą.
Tam, kad būtų apsaugota žaizda ar asmuo, kuris atlieka tvarstymą, būtina naudoti pirštines. Esant odos nudegimui, turi būti pašalinami drabužiai ir kaip įmanoma greičiau atliekamas šaldymas šaltu tekančiu vandeniu, tokiu būdu nutraukiant žalojantį aukštos temperatūros poveikį. Taip paviršinius sužalojimus galima sutvarkyti namų sąlygomis.
Esant gilesniems odos ir poodžio pažeidimams, besitęsiant kraujavimui iš žaizdos, esant žaizdos kraštų išsiskyrimui, taip pat tada, kai reikalingas stabligės ar pasiutligės skiepas, reiktų kreiptis į gydymo įstaigą. Joje bus atliktas pirminis žaizdos sutvarkymas, reikiami skiepai. Tolimesnė žaizdos priežiūra vykdoma pagal gydytojo rekomendacijas.
„Jei žaizdos sekrecijos nėra, tvarsčius galima keista kas dieną ar dvi, nuėmus seną tvarstį, panaudojus antiseptinį tirpalą ir uždėjus naują. Žaizdoms, gyjančioms atviru būdu, reikalinga didesnė priežiūra. Tvarsčius keisti gali tekti net kelis kartus dienoje dėl padidėjusios sekrecijos iš žaizdos. Tokioms žaizdoms atliekant perrišimus dažnai tenka įvesti tamponą su medikamentais į žaizdos vidų“, – pasakojo gydytojas.
Kas įvyks, jei į žaizdos priežiūrą žmogus žiūrės atmestinai?
R. Daukšio teigimu, atmestinas požiūris į žaizdos priežiūrą pridaro papildomų sunkumų: sukuria sąlygas žaizdos infekcijos atsiradimui, apsunkina gijimo procesą, prailginą jo laiką, laikinai sutrikdo gyvenimo kokybę.
Gydytojas pabrėžia – kruopštesnės žaizdų priežiūros reikėtų tiems asmenims, kurie turi didesnę infekcijos riziką: sergant nutukimu, cukriniu diabetu, rūkant, vyresniems žmonėms su lėtiniais kraujotakos sutrikimais bei tiems, kurie turi imuninės sistemos sutrikimų, vartojantiems imunosupresinius medikamentus.
„Didžiausia klaida yra nesikreipimas arba nesavalaikis kreipimasis į gydymo įstaigą, neužtikrinant optimalaus pirminio žaizdos sutvarkymo. Kita klaida – neteisinga kasdienė žaizdos priežiūra“, – perspėja pašnekovas.
Beje, pasiklysti galima ne tik tarp tvarsčių ir bintų, tačiau ir tarp pleistrų nuo nuospaudų. Pastarosios atsiranda ne ūmiu būdu pažeidus odą, pavyzdžiui, įsipjovus, bet ją po truputį trinant ir dirginant nuolat. Dažniausiai, pasak R. Daukšio, žmones vargina pėdų nuospaudos pagrindiniuose pėdos atramos taškuose: pado pagalvėlėje, kulne, ant mažojo ar didžiojo pirštų.
„Gydymui dažniausiai naudojami pleistrai turintys savo sudėtyje salicilo rūgšties, drėkinantys bei minkštinantys odą ir apsaugantys nuo mechaninės trinties, spaudimo. Pleistras užklijuojamas tik ant pažeistos vietos ir laikomas paprastai iki dvejų parų, vėliau pėdą pamirkome šiltame vandenyje ir mechaniškai pašaliname negyvą nuospaudos odą, – patarė gydytojas chirurgas.
– Reiktų paminėti, kad nuospaudos dažniausiai atsiranda dėl nepatogios ir ankštos avalynės, stovimo darbo, antsvorio, todėl norint, kad pleistrai duotų didesnį teigiamą efektą, reikia pirmiausiai pašalinti ligos atsiradimo priežastį. Odą reikėtų drėkinti ir minkštinti, mechaniškai pašalinti suragėjusias odos ląsteles, naudoti patogią avalynę, ortopedinius vidpadžius.“