Knyga „Tavo oda“ suteikia galimybę pažinti didžiausią mūsų organą – nuo struktūros ir funkcijų iki negalavimų ir tinkamos priežiūros.
Pateikiame knygos ištrauką:
Pasitelkus vaizduotę, pamatinės membranos sandarą galima palyginti su kartoniniu kiaušinių dėklu. Banguota konstrukcija tvirčiau sukabina epidermį su derma. Taip užkertamas kelias
nuoslinkiui. Todėl galime spraustis į siaurus džinsus, avėti per siaurus batus ir mėgautis nugaros masažu nesibaimindami, kad antodis nuslys ir atsiskirs nuo tikrosios odos.
Vis dėlto pamatinė membrana yra silpnoji odos vieta. Medikai ją vadina locus minoris resistentiae, mažiausio pasipriešinimo sritimi. Deja, čia dažnai atsiranda pūslių, pavyzdžiui, kai basas pėdas apauname trinančiais batais. Pūslė – tai tarp epidermio ir tikrosios odos susidariusi ertmė, pripildyta limfos. Joje gausu nervinių galūnėlių, todėl pūslę labai skauda, ypač kai ji pratrūksta ir atsiveria žaizda.
Nors pūslę dengia visi epidermio sluoksniai, antodis yra plonas ir greitai plyšta. Pūslei prisipildžius skysčio arba pratrūkus mums velniškai skauda, nes juntamieji neuronai suskanta skambinti visais varpais. Juk reikia informuoti organizmą, kad nutiko bėda, atsirado kiaurymė, pro kurią gali patekti
bakterijų, ir gresia pavojus, jog gaisro židinys plėsis. Kad taip nenutiktų, kartais verta sumažinti slėgį. Jei nutarėte tai atlikti patys, būkite atsargūs: kruopščiai dezinfekuokite pūslės odą, kad nepakliūtų bakterijų, ir įkaitinta adata arba sterilia kaniule iš vaistinės atsargiai pradurkite pūslę. Spaudimui nuslūgus, pūslę dengiančią odą lyg natūralų pleistrą palikite savo vietoje ir patepkite dezinfekciniu tepalu ar užklijuokite papildomu pleistru nuo pūslių. Taip pat elkitės ir tada, kai plonam epidermio sluoksniui neatlaikius spaudimo pūslė pratrūksta pati.
Nuo senų laikų egzistuoja mitas, teigiantis, kad į žaizdą turi laisvai patekti oras. Vis dėlto prisitrynus pūslių (su išsaugota odos danga ar be jos), nusibrozdinus ar nusideginus verčiau klausyti šiuolaikinės medicinos nurodymų ir pasinaudoti natūraliomis gydomosiomis limfos medžiagomis. Ne – šašams, taip – drėgnai žaizdų terapijai! Šiais laikais žaizdos yra tvarstomos hidrokoloidiniais, hidrogeliniais, alginatiniais arba putų tvarsčiais. Juos būtų galima pavadinti laikinais odos pakaitalais. Taikant drėgną žaizdų terapiją nesiformuoja šašas, ir tai puiku, nes šašo plutelė būna kieta, kampuota ir negyva, todėl žaizda gyja ilgiau. Pluta trukdo augti naujoms ląstelėms žaizdos kraštuose. Įprastiniai pleistrai – taip pat ne pats geriausias sprendimas.
Drėgna ir drauge orui pralaidi žaizdos terpė yra palankiausia augti šviežioms, sveikoms epidermio ląstelėms. Žaizdą galima palyginti su nedideliu priežiūros reikalaujančiu augaliuku. Geriausiai ir greičiausiai jis suvešės šiltnamyje – drėgnoje šiltoje aplinkoje, kurioje gausu deguonies ir biologinių trąšų. Šiuolaikiniai tvarsčiai praleidžia deguonį ir užkerta kelią bakterijoms. Po tvarsčiu susikaupęs žaizdos skystis atstoja biologines supertrąšas. Šį galingą natūralų gydomąjį kokteilį sudaro imuninės sistemos ląstelės, neuromediatoriai, baltymai ir fermentai, skatinantys spartų šviežių odos ląstelių augimą.
Beje, vienas cigaretės dūmas pražudo aibę naujų odos ląstelių! Todėl rūkymas nepaprastai trikdo žaizdų gijimo procesą.