Burnos ertmė, jos gleivinė, dantys, jų paviršius, dantenos yra puikiausia vieta gyventi ir daugintis įvairiausiems mikroorganizmams, rašoma pranešime spaudai.
Normaliomis sąlygomis burnos ertmėje jų aptinkama daug ir įvairių, tarp kurių vyrauja bakterijos. Tuo tarpu virusų ir pirmuonių aptinkama žymiai mažiau. Didžioji mikroorganizmų dalis yra saprofitai komensalai, kurie savo šeimininkui jokios matomos žalos nedaro.
Skirtingų organizmo, tame tarpe ir – burnos ertmės, vietų mikrobiocenozės sudėtis periodiškai kinta, tačiau kiekvienam organizmui yra būdinga tam tikra pastovi mikroorganizmų bendrija.
Burnos ertmės mikroflora
Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) Mikrobiologinių tyrimų skyriaus vedėja dr. Rūta Jankauskienė sako, kad burnos ertmės mikroflora nėra vienalytė. „Atskirose burnos ertmės zonose aptinkami skirtingi mikroorganizmai: tiek kiekybine sudėtimi, tiek ir savo kokybiniu spektru. Ką tik gimusio kūdikio burnos ertmė sterili, joje nėra jokių mikroorganizmų. Tačiau jau pirmo maitinimo motinos pienu metu, kūdikio burnytę kolonizuoja mikroorganizmai, kurie burnos ertmėje pasilieka iki pat žmogaus mirties. Jie į burnos ertmę patenka su maistu, vandeniu ir iš oro. Burnoje esančios gleivinės raukšlės, dantenų kišenės, tarpdančiai, juose esantys maisto likučiai sudaro palankias sąlygas daugelio mikroorganizmų dauginimuisi ir vystymuisi,“ – pasakoja R. Jankauskienė.
Burnos ertmės mikroflora yra skirstoma į autochtoninę (normaliąją, pastoviąją) ir alochtoninę, arba tranzitinę (nepastoviąją). Abi jos susideda iš aerobinių mikroorganizmų, kurių vystymuisi reikalingas deguonis, tiek ir iš anaerobinių mikroorganizmų, kurių vystymuisi deguonis nėra reikalingas. Žinoma, kad sveikos burnos atveju anaerobinių ir aerobinių bakterijų santykis burnos ertmėje yra 10:1. Anaerobinės bakterijos sudaro apie 75 proc. visos burnos ertmės mikrobiocenozės.
Mokslas iki šiol dar nenustatė galutinės burnos ertmės mikrobiocenozės rūšinės sudėties. Kai kurių mokslininkų nuomone burnoje randama 250–280 skirtingų rūšių mikroorganizmų. Kiti teigia, kad jų yra 600–750 rūšių, treti mano, kad jų yra net keletas tūkstančių, iš kurių didžioji dalis yra nekultivuojamieji mikroorganizmai, arba taip vadinami filotipai. Tai reiškia, jog šių mikroorganizmų specialistai dar neišmoko išskirti, kultivuoti ir dauginti ant mitybos terpių.
Rūšinė burnos ertmės mikroorganizmų sudėtis yra išties įvairi ir spalvinga. Streptokokai paprastai sudaro 30–60 proc. visos burnos ertmės mikrofloros, be to, jie pasižymi gebėjimu kolonizuoti tam tikras burnos ertmės vietas, arba, vaizdžiai tariant, pasižymi tam tikra geografine specializacija, pvz.: Streptococcus mitior buveinė yra skruostų epitelis, o Streptococcus sanguis kolonizuoja dantų paviršių.
Be anksčiau minėtų streptokokų, didelę grupę burnos mikrobiocenozės atstovų sudaro veilonelės (apie 25 proc.) ir difteroidai (apie 25 proc.). Tai yra griežtai anaerobinės, nejudrios, neformuojančios sporų, smulkios kokobakterijos. Dažniausiai aptinkamos Veillonella parvula ir Veilonella alcalescens rūšių bakterijos, kurios yra karieso sukėlėjų antagonistai. Įvairūs nepastovieji burnos ertmės mikrobiocenozės atstovai sukelia uždegiminius procesus, produkuoja fermentus, kurie pažeidžia makroorganizmo audinius ir įtakoja pulpitų, periodontito ir kitų burnos ertmės ligų vystymąsi.
Nepastovieji burnos ertmės mikrobiocenozės atstovautojai aptinkami nedideliais kiekiais ir trumpą laiką. Ilgam jų įsikūrimui burnos ertmėje trukdo tam tikri organizmo apsaugos faktoriai, tokie kaip seilėse esantis fermentas lizocimas, fagocitai, o taip pat nuolat burnos ertmėje aptinkamos laktobacilos ir streptokokai, kurie yra daugelio nepastovios mikrofloros atstovų priešai.
„Kitaip tariant, sveiko organizmo mikroflora atlieka barjerinę funkciją ir trukdo įsiskverbti ir daugintis patogeniniams mikroorganizmams, kurie į burnos ertmę patenka iš aplinkos. Ji taip pat dalyvauja burnos savaiminio apsivalymo procesuose ir nuolat stimuliuoja vietinį imunitetą,“ – pasakoja Rūta Jankauskienė. Ryškūs burnos ertmės mikrofloros sudėties ir savybių pokyčiai, sukelti organizmo jautrumo, burnos gleivinės atsparumo sumažėjimo, o taip pat kai kurių medicininių procedūrų (spindulinė terapija, antibiotikų, ypač plataus veikimo spektro, ar imunomoduliatorių vartojimas) gali sukelti įvairius burnos ertmės susirgimus, o jų sukėlėjais gali būti tiek patogeniniai, iš išorės patekę mikroorganizmai, tiek ir sąlyginai patogeniniai normalios burnos ertmės mikrofloros atstovai.
Burnos ertmės susirgimai
Tarp burnos ertmės susirgimų dažniausi yra: kandidozė, kataralinė angina, stomatitas, glositas, leukoplakija, periodontitas, periodontozė, pulpitas ir gingivitas. Laktobacilos burnoje sudaro bioplėvelę, fermentuoja angliavandenius ir sudaro pieno rūgštį, kas, iš vienos pusės, užkerta kelią patogeninių, puvimo ir dujas sudarančių bakterijų vystymuisi, iš kitos pusės – skatina karieso vystymąsi. Nors šie mikroorganizmai laikomi nepatogeniniais, mokslinėje literatūroje yra duomenų, jog kai kurios padermės gali sukelti bakteriemiją, infekcinį endokarditą, peritonitą, stomatitą ir kai kurias kitas patologijas.
Burnos ertmės mikrofloros patogeniškumo pasireiškimo procesuose labai svarbų vaidmenį vaidina dantų apnašos, kurių sudėtyje randama daug ir įvairių mikroorganizmų bei imuninių komponentų. Dantų apnašose randami kai kurie streptokokai, kurie sugeba fiksuotis ir daugintis ant kietųjų dantų audinių, metalo ir plastmasės. Greta to, jie produkuoja polisacharidus, sudarytus iš įvairių angliavandenių, kurie dalyvauja danties audinio pažeidimo procese: glikanus (jie užtikrina mikroorganizmų prisitvirtinimą prie danties paviršiaus), levanus (energijos ir organinių rūgščių šaltinį), dekstranus (organinių rūgščių producentus). Visi jie dalyvauja dantų emalio demineralizacijos procese. Demineralizacija ir danties kietųjų audinių pažeidimai, veikiant kariesą sukeliančiai mikroflorai, sukelia dantų defektus skylučių pavidalu, kas sudaro palankias sąlygas mikrobams patekti į žemiau esančius danties audinius ir juos pažeisti.
Kaip apsaugoti dantis nuo ėduonies ir jo sukėlėjų?
Didžiausias sveikų dantų priešas yra cukrus ir dantų apnašos. Pirmiausia, reikia atkreipti dėmesį į tai, ką mes valgome. Reikėtų vengti kaloringo, daug cukraus turinčio maisto ir stengtis vartoti naudingus produktus, šviežius vaisius, įvairių spalvų daržoves: agurkus, pomidorus, burokėlius, slyvas, mandarinus, melionus, ananasus, vynuoges ir kt.
Ypač naudingos yra traškios struktūros daržovės ir vaisiai – morkos, salierai, obuoliai, kriaušės, nes juos kramtant, padidėja seilėtekis ir taip nuo dantų paviršiaus šalinamos minkštos apnašos, o drauge su jomis ir potencialūs burnos ertmės susirgimų sukėlėjai.
Siekiant stiprinti dantis, patariama vartoti ir grūdinius produktus: pilno grūdo duoną, kietųjų kviečių rūšių makaronus, paprastus krekerius, moliūgų sėklas, riešutus, saulėgrąžas. Taip pat pieno produktus ir mėsą: natūralų jogurtą, neriebų pieną ir sūrį, vištieną, kalakutieną.
Po kiekvieno užkandžiavimo patartina dantis prasiskalauti vandeniu. Ypatingai dantims kenkia saldūs gazuoti gėrimai, nes juose esantis cukrus pradedamas skaidyti burnoje, virsta rūgštimis, kurios tirpina danties emalį.
Žinoma, labai svarbu laikytis dantų higienos taisyklių. Būtina dantis valytis minkštu šepetėliu, po dvi minutes, du kartus į dieną, o prieš naktį tarpdančius išvalyti tarpdančių siūlu ir tik po to dantis išsivalyti su dantų pasta.