„Tarp pacientų ir odontologų dažniausiai kyla ginčai dėl implantavimo ir protezavimo paslaugų kokybės – pacientai neretai skundžiasi, jog kartu su implanto įsriegimu atsirado šalutinių neigiamų sveikatos sutrikimų, taip pat, jog implantų vainikėliai (protezai) lūžta arba nėra anatomiškai patogūs tiek, kiek pacientas tikėjosi. Vieni iš dažniausiai besiskundžiančių – vyresnio amžiaus pacientai, nepatenkinti jiems pagamintais protezais, kuriuos įprastai lygina su senais, kadaise turėtais ir beveik visiškai susidėvėjusiais“, – ginčų atvejais pranešime žiniasklaidai dalijasi advokatų kontoros „Magnusson“ advokatė Giedrė Burdulytė.
Ginčų šaknys – pacientų veiksmuose
Advokatės teigimu, ginčai dažnai kyla dėl to, jog pacientai mano, kad tam tikrus sveikatos sutrikimus, pavyzdžiui, skausmus ar alergijas, sukėlė būtent odontologinės priežiūros paslaugos. Tačiau, atlikus tyrimus, dažniausiai paaiškėja, kad teiktos odontologinės paslaugos neturi jokio priežastinio ryšio su paciento skundais, todėl pacientų prašymai grąžinti sumokėtas lėšas atmetami.
„Odontologinių priežiūros paslaugų kokybė ir paciento pasitenkinimas jomis labai priklauso nuo paties paciento bendradarbiavimo su gydytoju ir jo nurodymų vykdymo. Pavyzdžiui, pacientams, turintiems bruksizmą („griežiant“ dantimis), yra būtina dėvėti jiems skirtas apsaugines kapas – to nedarant dantų vainikėliai dėvisi itin greitai, taip pat pradeda lūžinėti.
Pacientai dažnai tai laiko nekokybiškų odontologinių paslaugų požymiu, tačiau neatkreipia dėmesio į tai, jog patys nesilaiko gydytojų nurodymų. Odontologas visuomet siekia geriausio įmanomo rezultato pacientui, tačiau šio rezultato kartais negalima pasiekti dėl paties paciento. Pasitaiko, kad pacientai atsisako dalies siūlomo gydymo, tačiau nori tokio rezultato, koks būtų įgyvendinus visus siūlomus gydymo etapus“, – aiškina ji.
Kita dažna problema, anot teisininkės, yra pacientų manymas, jog jiems pagaminti protezai iš karto turi idealiai atitikti anatomines savybes – be jokio koregavimo ar adaptacinio laikotarpio.
„Jei protezai nebūna idealiai patogūs iš karto, pacientai neretai nedelsdami teikia skundus odontologams arba Pacientų sveikatai padarytos žalos komisijai, nurodydami, jog gaminys nekokybiškas, kai tuo tarpu pakaktų kelių vizitų protezų korekcijoms, kad nauji protezai būtų adaptuoti pacientui“, – pažymi G. Burdulytė.
Paminėtina ir tai, kad kai kuriais atvejais pacientai implantavimo, protezavimo procedūroms atvyksta jau neturėdami keleto ar netgi daugelio nuosavų dantų, tad atstatyti sąkandį, identišką kažkada buvusiam paciento sąkandžiui yra beveik neįmanoma – visgi kai kurie pacientai turi idealaus rezultato lūkestį, kuris tam tikrais atvejais objektyviai negali būti pateisintas.
Kada paciento viršus, o kada klinikos?
Pacientas būtų teisus, jei iš tiesų klinika, pavyzdžiui, įsriegtų implantą nesilaikydama tokio pobūdžio procedūrai keliamų medicininių reikalavimų, pavyzdžiui, perforuotų sinusą, kai tai nėra tikslingai parinkta implantavimo taktika, arba pagamintų protezus, kurie tiesiog nepritaikyti pacientui techniškai – netinkamų išmatavimų ir pan.
„Absoliučia dauguma atvejų, kuomet atstovavome odontologams Pacientų sveikatai padarytos žalos komisijoje, pavyko įrodyti, jog klinikų teiktos paslaugos buvo kokybiškos ir atitinkančios joms keliamus medicininius reikalavimus, tiesiog pacientas subjektyviai vertino savo situaciją. Oficiali išvada paprastai skamba kaip „nenustatyta priežastinio ryšio tarp paciento manomai patirtos žalos ir klinikos teiktų sveiktos priežiūros paslaugų“ arba „nekonstatuota jokių neteisėtų klinikos veiksmų“, – atkreipia dėmesį advokatė.
Odontologijos klinikos, norėdamos išvengti ginčų su pacientais, turėtų nuosekliai ir išsamiai pildyti paciento sveikatos kortelę, mat vykstant ginčui yra vertinami visi klinikos turimi paciento pasirašyti dokumentai, todėl įrašai, kuriuose jis supažindintas su siūlomu gydymo planu, nurodoma, jog priėmė paslaugas be pretenzijų, yra patenkintas paslaugomis – itin reikšmingi sprendžiant ginčą.
„Taip pat labai svarbu turėti tinkamus rašytinius paciento sutikimus invazinėms, intervencinėms procedūroms, nejautrai ir pan., kaip to reikalaujama Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu“, – tikina G. Burdulytė.
Nuostoliai dėl ginčų net ir sėkmės atveju
Geriausia taktika kilus ginčui yra operatyviai įvertinti paciento skundą – pavyzdžiui, atlikti vidinį atvejo auditą ir nuspręsti, ar klinika galėjo padaryti daugiau, geriau, nei yra atlikta – jei taip, savo iniciatyva pasiūlyti pacientui problemos sprendimo būdus.
„Jei atlikus vidinį atvejo auditą nustatoma, jog klinika ar gydytojas padarė viską, kas tokiu atveju buvo reikiama, pacientui pateikiamas atitinkamas atsakymas raštu. Nepatenkintas klinikos sprendimu pacientas turi teisę kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos komisiją“, – teigia advokatė.
Kol ginčas sprendžiamas ikiteisminėje stadijoje – paciento skundą nagrinėja pati klinika ar žalos komisija, pacientas nėra įpareigotas atlyginti kitos proceso šalies (klinikos) patirtų atstovavimo ar kitų susijusių išlaidų. Jei ginčas persikelia į teismą, taikomos bendrosios bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklės, kai pralaimėjusi šalis kompensuoja kitos proceso šalies patirtas išlaidas.
„Problematiška tai, jog kartais klinikos patiria tikrai nemažų išlaidų dėl nepagrįsto paciento skundo. Pavyzdžiui, teisinėms paslaugoms, žmogiškiesiems ištekliams – klinikos darbuotojai atlieka atvejo analizes. Net ir apsigynus žalos komisijoje, minėtos išlaidos klinikai nėra atlyginamos. Tačiau, tuo užtikrinama paciento laisvė kreiptis dėl savo manomai pažeistų teisių gynybos, neturint baimės dėl galimai gresiančių klinikos išlaidų padengimo“, – komentuoja G. Burdulytė.