Ar galima peršalti nuo skersvėjo ir susišildyti karšta arbata: mitai apie šaltį, kuriais vis dar tikime

Peršalimas – tai pasenęs viršutinių kvėpavimo takų infekcijos pavadinimas, išlikęs iš tų laikų, kai peršalimo priežastimi buvo įvardijamas kūno atšalimas, o pakilusi temperatūra buvo laikoma organizmo bandymu „sušilti“.

Iš tikrųjų pagrindiniai kūno atšalimo padariniai – visai ne peršalimas, bet nušalimas ir koma. O kosulį, slogą ir maudimą sukelia virusai, įskaitant keturis „senus“ koronavirusus, kuriuos mūsų protėviai „prisijaukino“ senovinių pandemijų metu. Kūno temperatūra padidėja, kad paspartėtų metaboliniai procesai, reikalingi viruso dauginimąsi blokuojantiems baltymams gaminti.

Kaip rodo daugybė tyrimų, jokio ryšio tarp šalčio ar šilumos pojūčio ir imuninės sistemos būklės nėra. Virusui vienodai, prakaituojate ar drebate, jo užduotis – patekti į kvėpavimo takus ir rasti jūsų organizme tinkamus receptorius, kad įsiskverbtų į ląstelę ir pradėtų savęs kopijavo procesą. Su šia užduotimi virusas vienodai sėkmingai susitvarko tiek karštyje, tiek šaltyje.

O skersvėjis? Įsivaizdavimas, kad skersvėjis gali tapti peršalimo priežastimi – tipiškas mitas. Staigus šalto oro srautas gali tik vieną dalyką – sukelti raumenų ir sausgyslių spazmus konkrečioje kūno vietoje. Kartais tai baigiasi laikinu skausmu ir ribotu judrumu. Efektas praktiškai toks pat, kaip ir važinėjant dviračiu šaltu oru be pirštinių, kai nuo priešpriešinio vėjo ženkliai sumažėja odos temperatūra, suaktyvinami skausmo receptoriai ir pradeda „laužyti“ rankas. O šiaip šviežio oro gūsis visiškai nepavojingas.