Ta proga kalbamės su vienu iš konferencijos pranešėjų prof. Davidu Hofu (David Hof) iš Nebraskos universiteto, JAV, turinčiu daugiau nei 20 metų darbo su seksualinius nusikaltimus padariusiais žmonėmis patirtį.
- Turite didelę psichoterapinio darbo patirtį ir specializuojatės gana neįprastoje srityje – teikiate psichologinę pagalbą ir padedate keistis problemų dėl netinkamo seksualinio elgesio turintiems žmonėms. Kaip atkeliavote į šią sritį?
- Dirbti klinikinį darbą pradėjau labai jaunas, vos 22 metų, baigęs magistro studijas. Mano pirmoji darbo vieta buvo Chadron universitetas Nebraskoje, kur dėsčiau statistikos ir bendrosios psichologijos kursus. Žinojau, kad noriu būti dėstytojas, tačiau taip pat buvau tvirtai įsitikinęs, kad, norint būti geru dėstytoju, būtinai reikia dirbti ir praktinį darbą.
Todėl, nepaisydamas akademinės karjeros, praktinį darbą aš dirbu iki šiol. Viena iš pirmųjų mano praktinio darbo vietų buvo Pietų Dakotoje, kur dirbau su „sunkiais“, elgesio problemų turinčiais vaikais. Būtent ten netinkamo seksualinio elgesio tema pati „susirado“ mane, t. y. mane į šią temą pastūmėjo darbo aplinkybės. Į įstaigą, kurioje dirbau, buvo perkeltas jaunuolis, nubaustas už seksualinius nusikaltimus. Įstaigoje buvau vienintelis konsultantas vyras, todėl buvo nuspręsta, kad su juo dirbsiu būtent aš.
Taigi pradėjau jį konsultuoti ir kartu aktyviai mokiausi ir skaičiau, kaip galėčiau padėti netinkamo seksualinio elgesio problemų turintiems žmonėms. Šis klientas ir buvo mano įvadas į pagalbos netinkamą seksualinį elgesį turintiems žmonėms sritį.
- Konferencijoje pristatysite pagalbos modelį, kuriuo vadovaujatės savo darbe. Prašome plačiau papasakoti apie savo praktinio darbo patirtį.
- Rašydamas daktaro disertaciją ir atlikdamas internatūrą, atsidūriau Šiaurės Minesotoje, kur vadovavau paauglių netinkamo seksualinio elgesio keitimo programai. Įstaigoje, kurioje dirbau, vaikai vidutiniškai praleisdavo dvejus trejus metus. Mano darbas apėmė platų psichologinių paslaugų spektrą: paaugliui atvykus atlikdavau rizikos vertinimą, bandydavome išsiaiškinti vaiko poreikius ir ieškodavome būdų, kaip geriau padėti vaikui keisti jo netinkamą elgesį.
Mes siekėme ne tik padėti vaikams, bet žvelgti į jų elgesio problemas kompleksiškai, todėl stengėmės į pagalbą kuo daugiau įtraukti šeimą ir visą sistemą, į kurią paauglys paskui turės grįžti. Dirbau komandoje su 16 psichoterapeutų, ir kartu mes bandėme padėti 32 vaikams, kurie buvo mano dispozicijoje. Būtent ten, kas dieną susidurdami su netinkamo seksualinio elgesio tema, mes išvystėme pagalbos modelį darbui su netinkamu seksualiniu elgesiu. Ten įgyta patirtis daro didžiulę įtaką mano dabartinei klinikinei praktikai.
Šiuo metu greta darbo Nebraskos universitete Kearnyje aš turiu tikrai aktyvią privačią praktiką ir per savaitę konsultuoju maždaug 68 klientus. Maždaug pusė mano klientų turi netinkamo seksualinio elgesio problemų. Problemų spektras yra labai platus. Pavyzdžiui, šiuo metu konsultuoju du klientus, kurie prievartavo mažus vaikus, kita klientė yra nuo interneto priklausoma moteris, jame deda savo nuogos nuotraukas ir užsiima virtualiu seksu, turiu klientų, nubaustų už vaikų pornografiją. Iš tikro visuomenė gana siaurai supranta, kas yra netinkamas seksualinis elgesys. Dažnai tai suprantama kaip išprievartavimas.
Nusikaltėlis dažniausiai įsivaizduojamas kaip vidutinio amžiaus vyras. Vis dėlto realybėje tokio tipo netinkamas seksualinis elgesys pasitaiko labai retai. Netinkamas seksualinis elgesys ir iš jo kylančios problemos yra daug įvairesnės, ir reikia laiko bei pastangų, kad visuomenė plėstų savo supratimą, kad keistųsi teisinė bazė, kuri reglamentuoja seksualinį elgesį. Pavyzdžiui, priklausomybė nuo pornografijos ar socialinių tinklų, virtualus seksas teisiškai yra vis dar neapibrėžtos sritys.
- Kai kurių klientų istorijos turėtų slėgti emociškai. Kas padeda įveikti šį negatyvų emocinį krūvį?
- Dirbti su tokiais klientais padeda du esminiai dalykai. Pirmiausia aš turiu labai tvirtą socialinio palaikymo sistemą. Mane supa artimų žmonių ratas. Kai mane galutinai užtvindo gyvenimo baisumo jausmas, kai nebegaliu ištverti to, ką mano klientai yra padarę, turiu pas ką nueiti ir su kuo pasišnekėti. Gyvenime būtina turėti bent vieną žmogų, kuriam gali pasakyti viską.
Man taip pat padeda anksti profesinėje raidoje atėjęs supratimas, kad neprivalau mėgti žmonių, su kuriais dirbu. Bet turiu juos gerbti ir stengtis suprasti, iš kur kyla netinkamas elgesys. Moksliniai tyrimai rodo, kad nuo 60 iki 80 proc. seksualinių priekabiautojų buvo patys seksualiai tvirkinami. Šis žinojimas padeda, nes supranti, kad tavo klientas nėra toks žmogus, kuris vieną dieną atsikėlė ir nusprendė: šiandien seksualiai išnaudosiu kitą žmogų. Didele dalimi aplinka, kurios jis pats nepasirinko, skatina netinkamą elgesį ir galiausiai nuveda prie seksualinių nusikaltimų.
- Tiek visuomenėje, tiek tarp psichikos sveikatos priežiūros specialistų yra nemažai pesimizmo, nelabai tikima, kad netinkamą seksualinį elgesį galima keisti.
- Nebraskos kalėjimų duomenys rodo, kad 8 iš dešimties seksualinių nusikaltėlių, atlikę bausmę, išeis į laisvę ir vėl nusižengs. Vien kalėjimas – visiškai neefektyvus būdas keisti netinkamą seksualinį elgesį. Bausmė nėra gydymas. Tačiau jei pradedi su šiais žmonėmis dirbti kuo anksčiau, iki 21 metų ir jaunesniais, rezultatai daug geresni. Iš mano klientų vos keli nusižengė pakartotinai. Šiaurės Minesotoje mūsų sėkmės procentas buvo 82. Tai tikrai daug.
Žvelgiant iš etinės ir moralinės pusės, netinkamu seksualiniu elgesiu pasižymintiems žmonėms pagalbos reikia ne mažiau nei kitiems. Kaip specialistams mums reikia sugebėti bent trumpam atidėti mūsų išankstinius vertinimus ir pažvelgti į aplinką, iš kur šie žmonės atėjo. Norint pokyčių, reikia norėti padėti, dirbti ir matyti kliento žmogiškumą, nesvarbu, ką jis buvo padaręs. Aš savo kliente pirmiausia matau žmogų. Jei į klientą žvelgčiau kaip į iškrypėlį, tvirkintoją, priekabiautoją, būtų labai sunku konsultuojant prieiti prie žmogiškosios jo dalies.
Dažnai studentams pasakoju vieną atvejį. Dirbau su aštuoniolikmečiu jaunuoliu, kuris buvo nuteistas už mažų mergaičių prievartavimą. Jis priviliodavo mergaites ledais, o tada išprievartaudavo. Tai buvo pati mano klinikinio darbo pradžia, ir kliento istorija mane gąsdino.
Mano pusseserės buvo tokio pat amžiaus, kaip tos išprievartautos mergaitės, tad buvo labai sunku atidėti į šalį savo vertinimus. Tačiau, pradėjęs dirbti su klientu, sužinojau, kad jo tėvas elgėsi lygiai taip pat: jis prisiviliodavo mažas mergaites ledais, tvirkindavo jas ir dar versdavo savo sūnų tai stebėti. Tai jokiu būdu nepateisina netinkamo jaunuolio elgesio, tačiau bent jau padeda suprasti, kodėl tas jaunas žmogus taip elgėsi. O mano darbas padėti klientui netinkamą elgesį pakeisti. Vis dėlto aš atsirenku, su kuo dirbu. Aš nedirbu su tais, kurie neigia savo netinkamą elgesį, kurie teigia, kad nieko nepadarė. Aš padedu tiems, kurie nori keistis.
- Kokie didžiausi iššūkiai dirbant netinkamo seksualinio elgesio keitimo srityje?
- Didžiausias iššūkis yra bendradarbiavimas su teismų sistema. Taip pat labai sunku rasti šeimų, kurios norėtų priimti globoti netinkamu seksualiniu elgesiu pasižyminčius paauglius, kad jie galėtų gauti pagalbą bendruomenėje. Tiek teisėsaugos sistemą, tiek šeimas sunku įtikinti, kad pokyčiai ne tik galimi, bet ir labai tikėtini. Pirmiausia reikia atskirti seksualinius nusikaltėlius nuo netinkamu seksualiniu elgesiu pasižyminčių jaunuolių.
Dažnai po netinkamu seksualiniu elgesiu slypi žinių stoka, blogi šeimos ar aplinkos pavyzdžiai. Toks reaktyvus netinkamas seksualinis elgesys yra tikrai labai lengvai keičiamas, kad ir kokius siaubingus dalykus asmuo būtų padaręs. Kad įvyktų dideli pokyčiai, dažnai užtenka paprastos psichoedukacijos, t. y. mokymo, kas yra tinkamas seksualinis elgesys. Tačiau vienas iš didžiausių iššūkių yra pasiekti, kad jaunuoliai gautų pagalbą, konsultacijų, kurių jiems reikia.
Profesine prasme netinkamo seksualinio elgesio sritis yra sudėtinga, nes čia labai sunku sulaukti palaikymo savo darbe. Jei tau svarbus išorinis palaikymas ir paskatinimas, svarbu, kad kiti žavėtųsi ir džiaugtųsi tuo, ką darai, tai, dirbdamas su seksualiniais nusikaltėliais, iš aplinkinių tokio palaikymo greičiausiai nesulauksi. Ir aš tai puikiai suprantu.
Netinkamas seksualinis elgesys netoleruojamas daugelio kultūrų. Nemaža dalis žmonių patys yra patyrę vienokį ar kitokį seksualinį priekabiavimą, todėl bet kokios kalbos ar užuominos šia tema sukelia stiprią atmetimo reakciją. Vis dėlto, kai skaitau nusikaltimų skiltį laikraščiuose ir nematau ten savo klientų pavardžių, man tai lyg gaivaus vėjo gūsis. Kai probacijos pareigūnai praneša, kad jaunuoliai, su kuriais aš dirbau, puikiai tvarkosi ir nebedaro nusikaltimų, man tai yra apdovanojimas.
- Lietuvoje šiuo metu daug diskutuojama apie lytiškumo ugdymo strategijas, kokia yra JAV patirtis šioje srityje?
- Lytiškumo ugdymas yra sudėtinga problema ne tik Lietuvoje, bet ir JAV. Nebraskos valstijoje, kurioje gyvenu, siekiama patvirtinti išsamią lytiškumo ugdymo programą, tačiau taip pat vyksta daug diskusijų ir ginčų. Man atrodo, kad, norint į ugdymo sistemą įdiegti tinkamas lytiškumo ugdymo programas, didžiausia problema yra padėti žmonėms išgirsti, ko tiksliai noriu mokyti jų vaikus.
Vadovaujant prezidentui Dž. Bušui (George Bush), JAV buvo vykdomas tęstinis tyrimas ir buvo lyginti trys ugdymo modeliai: išsami lytiškumo ugdymo programa, mokymas, pagrįstas tik susilaikymo akcentavimu, ir visiškas lytiškumo temos ignoravimas ugdymo procese. Šis tyrimas parodė, kad programa, kuri akcentavo tik susilaikymą, buvo ne tik neefektyvi, bet net žalinga.
Būtent pagal šią programą ugdytų paauglių grupėje buvo daugiausia neplanuotų nėštumų ir daugiausia paplitęs ŽIV. Mums tiesiog reikia labiau pasitikėti savo vaikais. Vaikai yra smalsūs, jie nori viską išsiaiškinti ir išbandyti, todėl, jei jiems duodama tinkama mokymosi medžiaga, jie puikiai ja naudojasi. Turėdami geresnę informaciją, jie geba priimti teisingesnius sprendimus.
- Dalis tėvų ir mokytojų nerimauja, kad informacija seksualumo tema paskatins ankstyvesnius vaikų seksualinius santykius.
- Tai, kad, turėdami daugiau informacijos, vaikai dar labiau skubės pradėti lytinį gyvenimą, yra mitas. Dalis vaikų tikrai išbandys seksualinius santykius, tai neišvengiama, bet taip įvyktų bet kokiu atveju. Tam tikros dalies elgesio mes negalime kontroliuoti. Vis dėlto tyrimai rodo, kad jaunuoliai, kurie daugiau žino apie sveiką seksualumą, seksualinius santykius pradeda vėliau.
Svarbu priderinti pateikiamą informaciją pagal vaiko amžių. Pavyzdžiui, tai, ko mokome vaikų darželyje, iš esmės skiriasi nuo to, ko mokome mokykloje. Darželyje daug dėmesio skiriama išmokti, kas yra geras ir blogas prisilietimas. Dėdės, pusbroliai ar pusseserės neliečia tokiu būdu, toks prisilietimas netinkamas ir pan. Dažnai tai padeda vaikams papasakoti apie savo sudėtingas patirtis. Kartais atrodo, kad tėvai bijo lytiškumo ugdymo, nes vaikai gali išpasakoti nelabai gražias šeimos paslaptis.
Bet kokias naujoves būtina gerai iškomunikuoti. Pirmiausia reikia aiškinti, aiškinti ir dar kartą aiškinti. Aiškinti, ko tiksliai vaikai bus mokomi, kodėl tai svarbu, kokios naudos iš tokio ugdymo gaus vaikas, šeima ir visuomenė. O nauda tikrai yra, net ir ekonominė. Nežinau, kaip yra jūsų šalyje, bet JAV ankstyvi neplanuoti neštumai šaliai gana daug kainuoja, nes jauni žmonės anksti pradeda gauti socialines pašalpas. Todėl esminis patarimas tėvams, mokytojams ar mokyklų psichologams – būkite atviri. Pirmiausia pabandykite suprasti, kodėl lytiškumo ugdymo reikia. Pažvelkite į šį klausimą iš asmeninės perspektyvos. Ką jūs būtumėte norėjęs žinoti, kai buvote vaikas ar paauglys?
Daugiau informacijos apie konferenciją - čia.