Kaip pastebi Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės (RVPL) direktorius psichiatras profesorius daktaras Arūnas Germanavičius, psichozė – ne toks ir retas susirgimas. Jos simptomus patiria iki 5 proc. žmonių. Dažniausiai pirmasis psichozės epizodas ištinka 12–35 m. amžius asmenis, vyrus paprastai 5–6 metais anksčiau nei moteris.
Psichozės simptomai gali būti kitokie, nei daugelis įsivaizduoja. Pacientai gali būti ne agresyvūs, o apatiški, artimieji juos gali net kaltinti tingumu.
Kadangi ne visada lengvai atpažįstamas, šis psichikos sutrikimas dažnai diagnozuojamas tik praėjus keleriems metams nuo pirmojo epizodo, dėl to pagalba būna smarkiai pavėluota, o pacientui gresia net ir negalia.
Atnaujintas skyrius
Be galo svarbu laiku atpažinti ir pradėti tokių pacientų gydymą, tad RVPL šią savaitę atidarytas atnaujintas 7-asis skyrius, kuriame itin didelis dėmesys bus skiriamas pirmąjį psichozės epizodą ir kitus pirmuosius psichikos sutrikimų epizodus patyrusiems asmenims. Jie, anot profesoriaus, labiausiai pažeidžiami žmonės. Jau pirmadienį čia bus guldomi pirmieji pacientai.
Skyrius įkurtas 1961 m. Per tą laiką jis, pasak RVPL direktoriaus pavaduotojos, 7 skyriaus vedėjos gydytojos psichiatrės Astos Abravičienės, ne kartą keitėsi, buvo remontuojamas, gerinamos pacientų sąlygos, kartu mažinamas lovų skaičius.
Dabar skyrius pasikeitė neatpažįstamai. Nuo šiol čia bus gydomi 22 pacientai vietoje 42-iejų, kuriais rūpinsis gausi specialistų komanda.
Čia palatos įrengtos taip, kad vienoje jų gulėtų po du pacientus. Viena palata bus ir vienvietė, su papildomu komfortu.
Kiekviena palata turės po atskirą sanitarinį mazgą, ko anksčiau nebuvo – 42 pacientams tekdavo vos vienas sanitarinis mazgas. Tai ne tik suteiks daugiau komforto, individualios erdvės, bet ir padės užtikrinti pacientų saugumą, kad žmonės su savižudybės, savižalos rizika negalėtų kažko sau pasidaryti.
„Pas mus skyriuje vidutinė gydymo trukmė šiuo metu yra apie 18 dienų. Teikiama ir socialinė psichoreabilitacija, veikia dienos stacionaras, kas sutrumpina gydymo skyriuje trukmę.
Čia bus gydomi žmonės, kurie vienokį ar kitokį laiką patiria aplinkos suvokimo sutrikimus, netinkamą reakciją į dirgiklius. Tai yra kritinis laikotarpis, kurį žmonės čia praleidžia, kol komanda stengiasi juos grąžinti į realybę ir perkelti į ambulatorinį gydymą stacionarinei reabilitacijai“, – komentavo gydytoja A. Abravičienė.
Psichozė – simptomų derinys
„Psichozė – tai kontakto su realybe praradimas. Žmogus patiria psichozę ir išgyvena tai skausmingai. Tai yra gili psichiatrinė krizė, kuri apima visus gyvenimo aspektus. Ūmios psichozės būklės metu žmogus praktiškai yra 100 proc. neįgalus.
Vienas iš medicininių sindromų yra žymūs esamos realybės suvokimo, pažintinių funkcijų, tai yra – mąstymo, dėmesio, atminties ir vykdomųjų funkcijų – elgesio, valios, sutrikimai, dėl kurių žmogus negali suprasti savo veiksmų esmės, jų valdyti ir numatyti pasekmių. Ilgainiui jis gali suprasti, kas su juo vyksta, jeigu teikiama pagalba. Priešingu atveju žmogus pradeda gyventi liguistoje realybėje, kurioje yra kliedesiai, haliucinacijos ir labai sutrikęs elgesys“, – kalbėjo profesorius A. Germanavičius.
Profesorius pateikė paciento, išgyvenusio psichozę, liudijimą: „Psichozės metu jaučiausi, kaip sapne. Keistumo ir neapsakomo chaoso jausmas, kai atrodo, tarsi viskas aplink mane yra padaryta specialiai, skirta man. Tai – tarsi košmariškas sapnas, kuris nepraeina nei dieną, nei naktį“.
„Žmonės, patiriantys psichozę, nenori joje būti. Jie nori išsivaduoti ir tikisi, kad tai savaime praeis, tačiau nepraeina ir tęsiasi mėnesių mėnesiais“, – apgailestavo profesorius.
Daug jaunų žmonių, patyrusių psichozę, sako: „Man atrodo, kad kažkas į arbatą įpylė narkotikų. Jie paveikė ir tebeveikia mano psichiką“. Anot profesoriaus, net ir kai kurie artimieji patiki istorija, kad žmogus nuėjo su kažkuo susipažinti į barą ar kavinę ir tai įvyko.
Taigi, psichozės kamuojamam pacientui gali atrodyti, tarsi mintys yra „įdėtos“ į žmogaus galvą arba „dingo“ iš galvos, tapo girdimomis aplinkiniams. Taip pat gali atrodyti, kad kažkas jį persekioja, nori susidoroti, kontroliuoja, kad žmogus yra ypatingos kilmės arba mylimas asmuo jam neištikimas.
Psichozės metu kalba gali tapti padrika, nelogiška, dažnai pametama mintis, gali apimti klausos, uoslės ir kitokios haliucinacijos, stiprus susijaudinimas, perdėtas aktyvumas arba akivaizdus vangumas, pasireiškiantis sulėtėjusiais judesiais, sąstingiu, įmantriomis pozomis.
Kodėl ištinka psichozė?
Profesorius savo per skyriaus atidarymą skaitytoje paskaitoje pasakojo, kad mediciniškai psichozė yra didelė šizofrenijos, šizoafektinių sutrikimų grupė, taip pat depresija, bipolinis sutrikimas. Šios grupės persidengia. Gali būti ir narkotikų sukelta psichozė, kuri vėliau išprovokuoja psichozinius sutrikimus, progresuojančius iki šizofrenijos arba net šizoafektinio sutrikimo.
„Gera žinia yra tai, kad dalis žmonių patiria tik trumpalaikes psichozines reakcijas: kartais dėl streso, kartais dėl kažkokių nelaimingų įvykių gyvenime. Jos pasižymi gera prognoze. Tokį žmogų labai greitai galima atstatyti, taikant kuo ankstyvesnes priemones.
Taip pat gali būti fizinės ligos sukelta psichozė – tada reikalingas somatinis gydymas.
Kartais būna autoimuninės priežastys, kuomet organizme vyksta sisteminiai pakitimai, uždegiminės reakcijos. Mes turime irgi juos diagnozuoti ir gydyti, turėti testus.
Gali būti ir galvos smegenyse vykstantys pokyčiai: tai gali nulemti encefalitai arba tam tikri galvos smegenų pažeidimai.
Taip pat gali būti šizotipinis sutrikimas, labiau panašus į asmenybės sutrikimą. Tai gali būti nuolatinis kliedesinis sutrikimas arba kiti susirgimai“, – vardijo galimas priežastis profesorius.
Jis pridūrė, kad viena iš rizikos patirti psichozę grupių yra vienišos motinos pogimdyminiame laikotarpyje.
„Šis pogimdyminės depresijos arba pogimdyminės psichozės epizodas yra labai svarbus jaunų moterų gyvenime, nes jis turi didelį poveikį tiek pačiai motinai, tiek kūdikiui.
Lietuvoje kiekvienais metais būna keletas atvejų, kai, deja, moterys, patiriančios psichozę, nužudo savo vaikus dėl psichozės simptomų, nors galima to išvengti“, – teigė profesorius A. Germanavičius.
Padėti gali ir pedagogai
Kaip minėta, kritiškai svarbu laiku suteikti pagalbą pirmąjį psichozės epizodą patiriantiems žmonėms.
Deja, kaip rodo duomenys, dažnai tai padaroma per vėlai. Net Norvegijoje tai užtrunka maždaug 2 metus – tiek laiko jauni žmonės su psichikos sutrikimais iškrenta iš mokymosi ciklo, darbų, šeimos.
Lietuvoje tai gali užtrukti net 5, kai kur – ir 7 metus. Tiek laiko nesigydę asmenys būna tokios blogos būklės, kad kartais į ligonę atvežami jau greitosios medicinos pagalbos automobiliais ar surakinti antrankiais, lydimi policijos.
Dalis žmonių, laiku negavę pagalbos, dėl psichozės simptomų pradeda vartoti narkotikus, tikėdamiesi palengvinti atminties, mąstymo sutrikimus, taip dar labiau pasunkindami savo būklę.
„Diagnozuoti psichozę – didelis iššūkis. Ją tenka atskirti nuo kitų psichikos sutrikimų ir net fizinių ligų, tai yra fizinės ligos gali nulemti psichiatrinius simptomus. Todėl labai svarbu metodų išgryninimas ir taikymas praktikoje.
Svarbus ir klaidingas elgesys su sergančiuoju: laiku nesuteikta pagalba arba pernelyg agresyvus gydymas gali sunkinti atsigavimo procesą ar net sukelti neįgalumą, o ankstyvoji diagnostika sumažina negalės atsiradimo riziką, pagerina socialinę veiklą ir sutvirtina individą palaikančius socialinius ryšius“, – paaiškino profesorius A. Germanavičius.
Laiku atpažinti psichozę gali padėti ir pedagogai.
„Tarkime, Norvegijoje mokymosi įstaigose buvo labai sėkminga programa, kuomet būtent mokytojus apmokė, kaip paskutinių klasių jaunuoliuose atpažinti pirmosios psichozės simptomus. Mokytojai gali pastebėti mąstymo, suvokimo sutrikimus ir elgesį, kuris būna labai įvairus: nuo depresijos, pasimetimo, apatijos, valios susilpnėjimo, iki visiško bevališkumo.
Artimieji labai dažnai klaidingai vertina psichozę patyrusius asmenis, kaip tinginius, nes jie nebegali mokytis yra tarsi pasinėrę į kažkokią tinginystę, internetą, atsitolinę nuo aplinkinių ir tęsia toliau tą situaciją, nebando jos spręsti“, – kalbėjo profesorius.
Yra buvę atvejų, kai dieną–naktį žmogus neišeina iš kambario net pasišlapinti ar pasituštinti.
„Tokiems žmonėms visiškai sutrinka dienos ir nakties ritmas – jie tampa aktyvesni naktį, o dieną – pasyvūs ir miega arba snūduriuoja, niekur neišeina. Jų minimalūs kontaktai, dažnai būna priešiškumas aplinkiniams ir dėl psichozės simptomų, ir dėl to, kad pačiam žmogui labai sunku, jis nežino, ką daryti, kodėl taip yra.
Turėjome ir tokių pacientų, kurie nesiprausdavo mėnesių mėnesiais, jiems atsirasdavo toks fenomenas, kurį tik XIX amžiuje mokslininkai aprašydavo – kaltūnas, tai yra plaukų ir odos pažeidimas, kurį reikia šalinti ir kuris yra sunkios nehigienos, susijusios su psichikos sutrikimais, padarinys. Todėl mums labai svarbu, kad pacientai taip pat mokytųsi savarankiško gyvenimo įgūdžių, palaikytų higienos įgūdžius.
Ateityje tikimės, kad, kai psichosocialinė reabilitacija ir dienos stacionaro paslaugos padidės, ligoninėje ir patys pacientai galės virtuvėlėje gamintis maistą, mokytis maisto gaminimo įgūdžių, nes dalis tų jaunų žmonių, kaip patyrėme, valgo tiesiog šaltus konservus, nemoka pasigaminti šilto maisto“, – portalui „Delfi“ sakė profesorius.
Kalti ne tik genai
Psichozės rizikos veiksniai yra genetiniai. Dvynių ir įvaikinimo tyrimai rodo, kad genai turi įtakos, bet jie nėra lemiami. Didžiausia, nors ir mažesnė nei 50 proc., rizika susirgti yra šizofrenija sergančio žmogaus tapačiam dvyniui.
Epigenetika – aplinkos arba gyvensenos veiksniai, kurie turi įtakos genų aktyvavimui ar užslopinimui, – taip pat svarbi. Ar genai bus aktyvuoti, priklauso nuo gyvenimo būdo, streso, aplinkos, kitų veiksnių, taip pat ir nuo psichoaktyvių medžiagų vartojimo.
Reikšmingi ir biologiniai veiksniai: ankstyva raida, infekcijos nėštumo metu, gimdymo traumos, kūdikystėje persirgtos ligos.
Gali būti ir psichozę skatinantys veiksniai, pvz., neigiami ar reikšmingi gyvenimo įvykiai.
„Žmonių, patiriančių pirmuosius psichozės simptomus, šeima gali į tai reaguoti neadekvačiai – sustiprinti simptomus, kai atsiranda vadinamos išreikštos emocijos, kurios susideda iš dviejų komponentų, kada šeimos nariai reaguoja priešiškai ir kartu tarsi perdėtai rūpestingai, tačiau ta perdėta globa susijusi ir su perdėta kontrole. Toks tėvų elgesys su savo paaugliais vaikais dažnai gali būti veiksnys, kuris neskatina žmogaus savarankiškumo, o kaip tik stumia jį į galima sakyti vengimą, uždarumą. Nuo to psichozės simptomai paūmėja.
Paūmėjus psichozės simptomams, tėvų elgesys tampa dar neadekvatesnis. Taip tarsi užsisuka užburtas, ydingas ratas, kurį reikia psichologinėmis priemonėmis, psichoedukacija, artimųjų švietimu, psichoterapija būtinai nutraukti“, – komentavo profesorius A. Germanavičius.
Požymiai iš pradžių būna nespecifiniai
Psichozinių sutrikimų eiga labai įvairi – kartais net nepavyksta tiksliai mėnesiais ar net metais identifikuoti, kiek užtrunka psichozės simptomų raida, kol tai pasiekia piką.
„Požymiai pačioje pradžioje būna visiškai nespecifiniai. Iki psichozės atsiradimo yra prodromas (požymis, nurodantis gresiančią ligą, – aut. past.). Tai gali būti depresija su psichoze ar tam tikrais psichozės požymiais, gali būti būklės, panašios į nerimo sutrikimus, baimes, fobijas, gali keletą kartų ištikti panika, miego sutrikimai, dirglumas.
Paaugliams labai būdingas nuovargis, apatija, valios susilpnėjimas, kartais tiesiog pasimetimas, kada žmogus nebežino, kas jis yra, kokios jis lyties, ko nori gyvenime. Tai irgi gali būti psichozės pradžia.
Dar sudėtingesnė situacija, kada iš pradžių į prodromą panašūs požymiai pasireiškia per keletą metų, bet po to savaime gali susilpnėti. Taip užtrunka pagalba dar ilgiau, nes tai tik po galbūt 5–7 metų išsivysto į tikrą psichozę“, – pasakojo profesorius A. Germanavičius.
Profesorius atkreipė dėmesį į tokius reikšmingus ženklus, kaip pradiniai mąstymo sutrikimai, sunkumas mokytis, suprasti naują informaciją, sutrikusi kalba, analizė, apibendrinimas, abstachavimas, skaičiavimas, erdvinė kompozicija. Visus juos gali pastebėti mokytojai.
Vėliau žmogaus mąstymas tampa neproduktyviu. Kartu būna perdėtas dirglumas, atsiranda kognityvinės klaidos, sukuriamos klaidingos schemos, iš kurių po to formuojasi kliedesiai, kurie ilgainiui gali pasireikšti kaip įvairūs santykio, persekiojimo, kenkimo, nuodijimo kliedesiai, kartais būti fantastinio turinio: ateivių, kosmoso, naujųjų technologijų, interneto, minčių perdavimo.
Dirbtinis intelektas irgi pacientams atsiranda kaip naujos kliedesio temos. Kartais pasitaiko ekstersancorinių sutrikimų.
Visada būna suvokimo sutrikimai: iliuzijos, haliucinacijos.
Kas padeda sveikti?
Patyrusiam psichozę asmeniui sveikti padeda 5 dalykai. Pirmasis – vaistai ar vaistų deriniai. RVPL taikomos ir nefarmakologinės, vadinamos neurostimuliacinės priemonės, tokios, kaip invazinis metodas elektros impulsų terapija, transkranijinė magnetinė stimuliacija.
Kitas svarbus gydymo komponentas – abstinencija nuo psichoaktyvių medžiagų, kurias vartoja ne mažiau kaip trečdalis sergančių žmonių.
Gydant psichozę svarbu skatinti psichologinius gebėjimus ir spręsti įvairius konfliktus, į kuriuos patenka žmonės, jei iškrenta iš mokyklos, nebelanko užsiėmimų profesinės reabilitacijos ar darbinėje karjeroje, kada valkatauja, netgi išvažiuoja į užsienį, tarsi bandydami pabėgti nuo savęs.
Planuodami tolesnę pagalbą, RVPL medikai siūlo ir palaikyti optimalų streso lygį, moko jį valdyti.
Labai svarbi socialinė parama, kad būtų išvengta izoliacijos – jos žala ypač pasimatė per pandemiją, kai daug žmonių dėl izoliacijos patyrė psichozės simptomus.
„Maždaug trečdaliui pacientų gali būti pasveikimas arba lengvas sutrikimas po kelių psichozės epizodų. Tačiau dviem trečdaliams reikalinga pagalba visą gyvenimą, iš jų 8 proc. serga po lėtinio psichozės epizodo, kuris užtrunka keletą metų, visą gyvenimą iki mirties. Tad labai svarbu, kad mūsų, psichiatrų, intervencijos būtų kuo ankstyvesnės.
Naujausi duomenys iš mokslinio žurnalo „Schizophrenia research“ rodo, kad tam tikrų smegenų žievės stimuliavimas gali padėti atstatyti dopamino koncentraciją galvos smegenyse.
Dopaminas yra pagrindinis neuromediatorius, lemiantis psichozės simptomus: tiek teigiamus, tiek neigiamus. Visi kartu paėmus tie metodai: tiek vaistai, tiek neurostimuliaciniai metodai, tiek elektros impulsų terapija padeda tą įveikti kartu su psichosocialiniais gydymo metodais“, – teigė gydytojas.