Draugystė, apie kokią Neringa nesvajojo: išgirdusi karčią tiesą įsiuto taip, kad vos susivaldė ko nors nesviedusi

Tai, kaip jaučiatės pabuvę su savo draugu, yra puikus rodiklis apie jūsų santykį. Todėl kartkartėmis verta savęs paklausti, kaip dažniausiai jaučiuosi praleidęs laiko su šiuo žmogumi? Ar pakankamai laisvas būti savimi? Saugus ir atviras? Pakylėtas ir pasisėmęs energijos? Laimingas? O gal po pasimatymo esu paniuręs ir prislėgtas, galvoju apie save blogiau nei iki tol, mat jaučiausi kritikuojamas ir mažinamas? Kokie indikatoriai rodo, kad reikėtų rečiau matytis su tam tikru žmogumi, o gal net visai nutraukti draugystę? Ir kodėl priimti tokį sprendimą be galo sunku net tada, kai tau 45-eri?

Vilniuje gyvenanti Neringa prisipažino užtrukusi, kol suprato, kad santykis su vaikystės drauge nėra lygiavertis. Metų metus viename suole sėdėjusios klasiokės turėjo daug bendrų interesų – abi daug skaitė ir mielai aptarinėdavo knygas, pokalbiai liedavosi kaip iš gausybės rago, o būti kartu niekada neatsibosdavo.

Tačiau šiandien ryšį vertindama iš laiko distancijos 45-erių Neringa konstatuoja: „Draugė turėjo labai didelį ego, jautrią savimeilę ir nemenką pasipūtimą.“

Tuo metu griežtą močiutės auklėjimą patyrusi Neringa buvo nuolankesnė ir įpratusi, kad jos nuomonė tikrai nėra pati svarbiausia.

Gyvendama sostinėje Neringa daugiau laiko skyrė savianalizei, lankė terapiją, domėjosi saviugda. „Ir pradėjau jausti, kad žemesnio vaidmuo santykyje su drauge ėmė mane dirginti, matyt, savivertė ėmė augti ir bruzdėti“, – neslėpė Neringa.