Du patarimai kaip įveikti terorizmo ir grėsmės baimę

Jau praėjo mėnuo nuo Paryžių sukrėtusių teroro išpuolių. Nerimas dėl teroro grėsmės skatina ieškoti priežasčių, paaiškinimų, baimės ir priešiškumo įveikos receptų. Kartu labai svarbu ir nesupriešinti skirtingų tikėjimų, kultūrų atstovų, ypač rengiantis priimti pabėgėlius. Kaip išmokti blaiviai vertinti situaciją, nepulti į paniką, tiesiog gyventi toliau ir mokytis įveikti krizes? Apie tai teiraujamės Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros darbuotojų lektorės dr. Vitos Mikuličiūtės ir docento Antano Kairio.

- Ar turime mokytis prisitaikyti prie teroro grėsmės? Ar tai įmanoma? Ar galima kažkaip tam pasiruošti?

- V. M.: Galbūt reiktų kalbėti ne apie „mokymąsi prisitaikyti“, o apie realesnį tos grėsmės vertinimą. Grėsmė egzistuoja, bet jos tikimybė labai maža. Matyt, daugiau šansų būti nutrenktam žaibo nei nukautam teroristo. Kita vertus, prisitaikyti prie tos grėsmės visai ir nereiktų. Evoliucijos eigoje išliko tie žmonės, kurie mokėjo įvertinti (kartais net pervertinti) grėsmes. Baimė padėdavo išlikti budriam ir išgyventi. Taigi bet koks pasirinkimas geras: tiek ramus gyvenimas toliau tausojant savo energiją ir nustojant nerimauti dėl grėsmės, kurios tikimybė labai maža, tiek ir didesnis budrumas, kuris galbūt kada ir atsipirks.

- A. K.: Manau, turėtume prisiminti ir tai, kad, atsidūrus ekstremalioje situacijoje, labai sunku (ar net neįmanoma) mąstyti racionaliai. Tiesiog nėra laiko, be to, stresas tarsi išjungia loginį mąstymą. Todėl ypač svarbios tampa automatinės reakcijos. Kodėl ypač sudėtingoje situacijose specialiojo būrio karys daug efektyvesnis nei eilinis šauktinis? Nes specialiojo būrio karys ne du ir ne dešimt kartų repetavo įvairiausias situacijas ir gali remtis automatiniais įgūdžiais. Tad kalbant apie teroro aktų grėsmę svarbu, kad žmonės būtų ne šiaip girdėję, kaip reikia evakuotis iš pastatų, ką daryti, jei šaudoma ar pan., bet, geriausia, ne kartą repetavę evakuaciją. Tinkamos automatinės reakcijos stresinėje situacijoje gali išgelbėti ne vieną gyvybę.

- Kaip nepasiduoti panikai? Kaip išmokti suvaldyti baimę?

- A. K.: Teroro aktai mums kelia ypač didelę baimę dėl to, kad tai retas ir išskirtinis reiškinys, jis gali įvykti tarsi bet kur ir mes jaučiame, kad visiškai negalime to kontroliuoti. Panašu į lėktuvo katastrofą – kiekviena jų susilaukia didžiulio dėmesio, nors autokatastrofose žūva nepalyginamai daugiau žmonių. Be to, teroro aktai ir vykdomi taip, kad susilauktų kuo didesnio atgarsio ir sukeltų paniką. Žiniasklaida labai linkusi daug dėmesio skirti retiems ir išskirtiniams įvykiams, todėl dar sustiprina efektą. Tad mano siūlymas būtų toks – jei jaučiate, kad artėja panika dėl įvykių, įvykusių toli ir Jūsų tiesiogiai neliečiančių, kiek atsitraukite nuo naujienų srauto: pavyzdžiui, užuot atnaujinę naujienų portalą kas 15 minučių, jį išjunkite ir paskaitykite tik kitą rytą.

- Paryžiaus įvykiai, Islamo valstybės teroro akcijos didina priešiškumą musulmonams, migrantams, kuriuos Lietuva ketina priimti. Kaip rasti pusiausvyrą ir kartu išgyventi skirtingų kultūrų atstovams?

- V. M.: Moksliniais tyrimais nustatyta, kad dažniausiai islamu paremtas terorizmas gimsta tuomet, kai išvykę į Vakarus gyventi žmonės jaučiasi atstumti vyraujančios kultūros, kai, būdami protingi ir pakankamai išsilavinę, negali pasiekti to socioekominio sluoksnio, kurio mano esą verti.

Jei mes galvosime, kad lietuviai yra „savi“, o kitataučiai – „svetimi“, jie lygiai taip pat galvos apie mus, todėl įtampa kils abiejose grupėse. Viena vertus, tai natūralus grupių psichologijos reiškinys, kita vertus – jo padariniai gali būti labai skaudūs. Laimei, šią įtampą galima sumažinti. Tiesiog svarbu nepasiduoti pagundai iš anksto stereotipizuoti kitų kultūrų atstovus ir daugiau bendrauti. Apskritai, kuo daugiau susiduriama su žmonėmis įvairiomis progomis, tuo jie darosi labiau pažįstami ir automatiškai – labiau mėgstami. Bendravimas padeda pamatyti, kad tai, ką mes laikome „svetimu“, „kitokiu“, yra daug panašiau į mus, nei iš pradžių atrodė.