Dėstytoja, sceninės aktorystės kuratorė Olga Polevikova pranešime spaudai sako, kad, deja, bet mes dar nesame atradę savo balso, kiekvieno iš mūsų balsas turi gerokai daugiau resursų nei tai, ką mes naudojame.
„Žmonės negalvoja apie balsą apskritai. Labai retas galvoja apie savo balsą ir labai nustemba, kai atranda savo balsą kaip įrankį. Visiems mums dažniausiai balsas yra tarsi įprastas kvėpavimas, savaime aiškus dalykas, tačiau taip nėra“, - sako ką tik iš pasaulinių mokymų Barselonoje grįžusi balso išskirtinumo ugdytoja.
- Ko vedini dažniausiai į jūsų sukurtą „Balso algoritmą“ ateina užsiėmimų dalyviai? Ką jie tikisi išgauti iš savo balso?
- Dažniausiai balso grožis prisimenamas viešojo kalbėjimo kontekste. Turėti gražų balsą ir jo nenaudoti, kaip laikyti auksą seife „juodai dienai“. Kai kurie žmonės intuityviai jaučia, kad balsas tai yra stiprybės šaltinis ir nori jį „išlaisvinti“, kai kuriems nepatinka kaip balsas skamba įrašuose, dar kiti tiesiog žino, kad balsas yra vartai į viešąjį kalbėjimą, komunikaciją.
Dažnai nutinka, kad žmogus jau žino ir apibūdina, kokio balso nori. Pavyzdžiui – žemo. Jeigu tikslas tik toks, tiesiog galima kalbėti žemiau, bet tai kompleksinis darbas – pirmiausia reikia išvalyti visą savo vidų, suvokti jį filosofiškai, apdirbti balsą. Tai padarius, balsas dažniausiai nusileidžia. Nes nuo įtampos mes kalbame per aukštai, įtampa įtempia mūsų stygas ir fiziškai balsas tampa aukštesnis. Bet nusiraminus, suvokus save, pasitikint savimi, atsiranda charizma.
Prie balso pririšti visi mūsų kūno ir psichologiniai elementai. Balsas išduoda kur kas daugiau nei mūsų veidas.
- Paplitęs įsivaizdavimas, jog kuo raiškiau kalbėsiu, manieringiau perteiksiu žodžius, tuo labiau būsiu pastebėtas, išgirstas.
- Yra paplitęs toks terminas – „pastatykite man balsą“ ir tai neteisinga, nes balsą reikia ne pastatyti, o išlaisvinti, nuimti visas įtampas. Anksčiau tokį „pastatytą balsą“ galėjome girdėti vadinamomis ypatingomis progomis, toks balsas buvo siekiamybė. Ir tai suprantama, nes kažkada kiekviena proga susitikti televizijos eteryje buvo šventė ir diktorei, ir žiūrovams.
- Kaip yra dabar? Koks bendravimo su žiūrovais, auditorija, kolegomis būdas priimtiniausias šiuo metu?
- Dabar vienintelis dalykas, kuris įdomus – koks esi tu. Nesinaudodamas taisyklėmis, formomis, kaip kad siūlo NLP (neuro lingvistinis programavimas – red.), bet tai visai ne apie balsą, tai apie autentiškumą. Tai nėra apie netaisyklingą kalbėjimą ar klaidas, autentiškumas – gebėjimas žmogui būti čia ir dabar (angl. – to be present). Šventės metu būsi vienoks, savo vonioje – kitoks, bet svarbiausia, kad nebus perspaudimo, kaukės. Tai gebėjimas dalyvauti.
- Kitaip sakant, nebėra taisyklių kokie turime būti? Tiek viešai kalbėdami didelei auditorijai, tiek ir darbe susirinkimo metu?
- Sąvokos kaip turi būti nėra. Jeigu anksčiau ir reikėdavo laikytis tam tikro modelio, dabar esmė yra būti savimi, natūraliu. „Pastatytas balsas“ užsifiksavo mumyse iš prastų pavyzdžių, dabar iš jų juokiamės, nes sveikindami žmogų su gimtadieniu galime būti nuoširdūs.
- Kaip jūs pati supratote, kad galite padėti žmonėms atrasti savo balsą ir kaip vyksta užsiėmimai?
- Nuo pat mažens žinojau, kad būsiu aktorė. Ir kai suvokiau, kad kaip kokia Alisa stebuklų šalyje nepralendu į man per mažą aktorystės koridorių, pradėjau dėstyti scenos kalbą. Patikdavo dėstyti ir panaudoti tai, ką išmokau studijuodama. Mano didžioji mokytoja, kurią be galo vertinu – Dalia Tamulevičiūtė. Norėjau savo studentams perteikti tai, ką ji mokėjo kiekviename iš mūsų atrasti.
Kelerius metus draugai įkalbinėjo, kad suorganizuočiau grupę žmonėms, kuriems balso reikia ne aktoriniam darbui, o vadovavimui, temų pristatymui kolegoms, visuomenei. Džiaugiuosi, kad tik su žmonėmis, kurie manimi patikėjo, pamačiau, kad tai visai ne apie balsą, apie pasitikėjimą savimi, kaip atrasti savo žavesį, bet ne kokį nors šabloninį, o išskirtinį, savą, dažnai net nepaaiškinamą.
Žodžiai „ateik, surask save“ man nepriimtini, nenoriu suteikti žmogui lūkesčių, kurie bus ne jo, o mano. Kiekvienam pas mane atėjusiam leidžiu pirmiausia pačiam save atrasti, pajusti, o tuomet kartu pamatome ir kuo galiu jam padėti. Prireikia budrumo, kad pamatytum tiksliai, ką konkretus žmogus naudingiausio gali pasiimti iš užsiėmimų.
Aš pirmiausia pamatau žmogų ir visa mano aktorinė prigimtis leidžia įeiti į jo kailį ir pajausti, ką reikia taisyti, ką reikia „atpalaiduoti“, ką reikia keisti. Labai dažnai aš pataikau, į žmogų įeinu kaip į rolę. Ir būna labai gražių atradimų. Visa esmė, ką darau užsiėmimuose eina asmeniškai per mane. Kai manęs klausia, kuo mano mokymai yra išskirtiniai, tai atrėžiu, kad jie niekuo neišskirtiniai – jie yra mano, nes aš juos vedu, jie tiesiog kitokie.
- Ką dalyviai pajunta mokymų metu, ko išmoksta?
- Gyvename rezultatų laike, mums reikia efektyvumo. Užsiėmimuose to nėra. „Balso algoritme“ rezultatas nėra siekiamybė. Po susitikimų su kitos kultūros mokytojais esu drąsi, kad užsiėmimuose elgiamės tinkamai – nemokau kaip, o kartu stebime procesus ir randame ką galima keisti. „Ar tu matai, kas su tavimi vyksta?“ – būna dažnas seminaro pabaigoje užduodamas klausimas dalyviui. Mokymuose nesimokome, mes stebime, išnagrinėjame procesus ir juos pageriname. Turėdama tokią patirtį tiesiog intuityviai įsivaizduoju kaip galėtų būti ir naudoju kaip galima mažiau teorijos. Dalyviams reikia stipraus charakterio, nusiteikimo ir tikėti, kad jis, vaizdingai sakant, ir bus tas pagavęs žuvį, kuri nuves į kitus pojūčius.
- Ar galime „nesugadinti“ savo vaikų balso? Ką patartumėt tėvams, auginantiems mokyklinio amžiaus vaikus? Kaip vaikui suteikti laisvumo, jeigu eilėraščio intonacija „parsinešama“ iš mokyklos?
- Tėvams siūlyčiau galvoti ne apie intonacijas, o apie teksto esmę. Skaitant kartu su vaikais akcentuoti ne „kačiuką likusį be namučių“, bet gilesnę mintį, kurios tiesiogiai mes nematome, apie vienišumą, rūpestį, ką matau šiame kačiuke, ko autorius žodžiais neįvardino. Intonacija neturi laužyti minties, mintis visuomet yra priekyje. Vaikai dažniausiai patys žino kaip pasakyti vienokį ar kitokį tekstą, jais tereikia tikėti. Neskubėkite įvilkti į formą, nerėminkime eilėraščių. Leiskime vaikams laužyti ritmus, jeigu to norisi. Aš pati esu skaitymo konkursų priešininkė, nes retas mokytojas, kuris „nebėga“ paskui formą. Kur kas geriau būtų susėsti visiems kartu ir paskaityti eilėraščius, kuriuos mėgsta. Nes nėra taisyklių, kaip reikia skaityti eilėraščius, svarbiausia negalvoti apie intonacijas.