Skelbiama, kad šaulys prieš dvejus metus, išsiskyrė su žmona gali būti teistas. Anot kaimynų, jis nebuvo malonus žmogus. Kol gyveno su žmona, iš jų buto buvo girdėti klyksmai. Įtariama, kad vyras smurtavo.
Išsiskyręs jis nenorėjo išsikraustyti iš jam nepriklausiusio buto, keitė spynas ir nemokėjo už butą. Dėl toksiškų santykių pati buvusi jo žmona turėjo išsikraustyti iš savo buto. Kaimynai sakė, kad I. Moskoliovas buvo grubus ir nedraugiškas ir su jais: mėgdavo pašiepti, tyčiotis. Plačiau apie I. Moskaliovą Delfi rašė čia.
Kas galėjo dėtis vyro, surengusio šaudynes, galvoje ir koks yra jo psichologinis portretas, „Žinių radijo“ laidoje „Ryto espresso“ pakomentavo psichologas ir santykių ekspertas Darius Ražauskas.
„To vyro portretas nėra labai malonus ar įkvepiantis. Kita vertus tai nėra psichologams keistas ar šokiruojantis įvykis, nes moksle mes labai dažnai stebime, kad skyrybos kai kuriems žmonėms sukelia tokius pat išgyvenimus ar sunkus, kaip ir artimojo netektis – kartais stebimi tie patys penki gedulo etapai. Panašu, kad šita asmenybė niekaip negalėjo susitaikyti su besikeičiančia situacija, kad įvyko skyrybos, artimas žmogus palieka, jis praranda kontrolę“, – sakė psichologas D. Ražauskas.
Anot laidos pašnekovo, tai, kad šis žmogus pradėjo šaudyti, greičiausiai gali reikšti afekto būseną ar užvaldžiusias stiprias emocijas.
„Aišku, yra tikimybė, kad tai buvo planuota ir viso to tikimasi. Jeigu tai būtų iš anksto planuota ir iš anksto numatyta, tai šaulys tikrai labai neprofesionaliai šaudė.
Jeigu iš anksto planuotum, ruoštumeisi tokiems dalykams, netgi žinotumei, kad galbūt ateis policijos pareigūnai, tai tikrai stengtumeisi nešaudyti į neperšaunamas liemenes, jeigu tikslas būtų nužudyti, kuo daugiau žmonių eliminuoti ar pan.
Vargu, ar čia yra toks masinis šaudymas, kokie vyksta už Atlanto. Čia panašiau į emocinę būseną, visiškai to žmogaus nesuvaldytą. Aišku, mes nežinome visų aplinkybių, bet tai greičiausiai buvo nesukontroliuotos žmogaus emocijos. Panašu, kad žmogus turėjo problemų su pykčio valdymu, įvairiausių emocinių problemų. Kai kuriems individams būdinga stipriai prisirišti prie partnerio ir prie nekilnojamojo turto. Šituo atveju, panašu, žmogus prarado ir artimą žmogų, ir nekilnojamąjį turtą ir labai agresyviai bei emocionaliai į tai sureagavo, o kai atėjo pareigūnai matyt iškraustyti, panašu, kad nervų sistema neatlaikė ir buvo griebtasi ginklo.
Bet iš tų mažų detalių, ką žinome, nepanašu, kad tai buvo iš anksto suplanuota ir, kad buvo tikimasi kuo daugiau žmonių iššaudyti, nes tada ne taip reikėjo šaudyti ir ne į tas vietas“, – pastebėjo psichologas.
Dalis visuomenės bandė teisinti šaulį, šaudžiusį į savo darbą dirbusius pareigūnus.
„Iš vienos pusės tai labai stebina ir netgi šokiruoja, bet iš psichologijos mokslo pusės galima rasti tokio elgesio paaiškinimą. Visuomenėje visada bus didelė grupė žmonių, kurie bus nepatenkinti sistema, nepatenkinti valstybe ir joje susiklosčiusia tvarka, tradicijomis ir pan.
Tokie žmonės, kai kas nors, kaip jiems iš šono atrodo, priešinasi sistemai, priešinasi teismo sprendimams, visai įvykusiai situacijai, tai gali priimti ir dažnai priima kaip pseudogarbingą kovą su sistema, kovą su nusistovėjusiomis taisyklėmis, su status quo.
Aišku, tai yra kvaila. Mes puikiai suprantame, kad nei tie pareigūnai, nei antstolis, advokatas ar kiti žmonės, kurie galėjo dalyvauti tokioje situacijoje, niekuo nekalti. Tai yra žmogus, neišsprendęs savo psichologinių problemų, greičiausiai niekada nesikreipęs ar nesilankęs pas psichologą ar psichoterapeutą, nesuvaldęs savo šeimos situacijos, emocijų ir išgyvenęs skyrybas, kurios einant per valstybinę sistemą, per teismus niekada nėra malonios, gražios ir su šypsena.
Bet jeigu nebūtų tų visų valstybinių sistemų, teismų ir pan., mes gyventume visiškoje anarchijoje ir chaose. Todėl geriau, kad ir ne tobulai veikiančios valstybinės įstaigos, sistemos, bet geriau kai jos yra“, – neabejojo psichologas D. Ražauskas.
Laidos svečias pastebėjo, kad labai dažnai visuomenėje esame linkę kritikuoti teismus, politikus, ministerijas, „Sodrą“ – ką tik nori.
„Bet tyrimai rodo, kad kai pats žmogus patenka į tas įstaigas kaip darbuotojas, kaip visa ko darytojas, staiga viskas pasikeičia ir jis pamato, kad nėra kažkokio sąmokslo, kažkokios mistinės grupelės žmonių, kontroliuojančios visas įstaigas ir pan. Požiūris, pradėjus dirbti tų įstaigų viduje, dažnai pasikeičia.
Bet kadangi didžioji dalis visuomenės nedirba policijoje ar kitose įstaigose, teisme ar su antstoliais, gali būti labai negatyvus požiūris.
Tai sutinkama daugelyje pasaulio valstybių. Tai nėra kažkoks Lietuvos fenomenas, kad mes nemėgstame valdžios – valdžios nemėgsta daug kur. Bet kai žmonės artimiau susiduria su valdžia, ten patenka, pamato, kad tai yra sunkus darbas, atsakingos pareigos ir nėra lengva ir, kad ta kritika didžiąja dalimi valstybinėms įstaigoms yra nepagrįsta“, – komentavo psichologas D. Ražauskas.
Paklaustas, ką daryti, kad skiriantis neprarastum proto, psichologas patarė: „Nesvarbu, ar laimėsi, ar pralaimėsi procesą, pirmiausia reikia žiūrėti savo sveikatos. Visi tyrimai rodo, kad miegas yra labai svarbu. Svarbus dienos režimas: eiti anksti į lovą, anksti keltis.
Be galo svarbu turėti kasdienį kontaktą su gamta, su grynu oru: bent pusvalandį prasieiti lauku.
Bent porą kartų per savaitę reikėtų stipriai išprakaituoti sportuojant – taip galime pašalinti bent dalį kortizolio – streso hormono. Apskritai sportas reikalingas skiriantis ar išgyvenant sunkius įvykius, nes padeda tvarkytis savivertės problemas.
Labai svarbu kreiptis į specialistus – psichologą ar psichoterapeutą, nes joks žmogus, netgi turintis psichologinį išsilavinimą, lengvai skyrybų neišgyvens, vis tiek viduje bus įvairiausi lūžiai ir bus būtina su kažkuo išsikalbėti.
Jeigu nenorime kreiptis į specialistus, turime turėti draugų ratą, keletą artimų, patikimų žmonių, kuriems iškalbėtume savo išgyvenimus, skausmus, nepasilikti sau viduje – kaupiamos emocijos stiprėja, gilėja, jos gali sprogti ir sukelti sveikatos arba elgesio problemų. Būtinas išsikalbėjimas, kontaktas su gamta, sportas, judėjimas, aktyvus socialinis gyvenimas, kai kuriems žmonėms savanoriavimas labai padeda nukreipti mintis į pagalbą kitiems kenčiantiems žmonėms. Tada tu pamatai, kad esi ne vienas kenčiantis žmogus.
Taip pat labai svarbu suprasti, kad tai nėra pasaulio pabaiga, jeigu išgyvename skyrybas ar artimo žmogaus netektį. Su laiku mums lengvės. Tiesiog pirmuosius mėnesius, pirmąsias savaites gali būti sunkiau. Tuo metu mums labiau reikia rūpintis savimi, labiau save mylėti.
Ir svarbu būtinai vengti intoksikuojančių medžiagų: alkoholio, narkotikų ir pan., nes tai gali labai tuo metu užaštrinti emocijas arba nuvesti į mums visiškai nebūdingą elgesį. Galime padaryti dalykus, kurių niekada nepadarytume“, – patarė psichologas ir santykių ekspertas Darius Ražauskas.
Visą „Žinių radijo“ laidą „Ryto espresso“ galite perklausyti čia:
