Tad baimindamiesi prarasti artimus žmones, darbą ir patirti socialinę atskirtį sergantieji ŽIV savo diagnozę dažnai nutyli, rašoma pranešime spaudai. Tai gali lemti psichologinius sunkumus žmogui, kuris jau ir taip išgyvena dėl savo sveikatos. Apie gyvenimą su ŽIV diagnoze Lietuvoje ir sergančiųjų vidinius išgyvenimus kalbamės su psichologe Palmira Kazlauskiene.
- Kaip jaučiasi ŽIV infekuoti žmonės?
- Kiekvienas ŽIV infekuotasis jaučiasi labai skirtingai. Kiekvienas iš mūsų galime patys įsivaizduoti, kaip jaustumėmės, išgirdę šią diagnozę. Dažniausiai pradžioje aplanko pyktis ir nusivylimas. Vėliau dalis infekuotųjų pajunta praradę gyvenimo prasmę. Dalis, pamiršę save, imasi veiklos, sprendžiančios kitų žmonių problemas.
Ne visi žino, kada susirgo ir nuo ko užsikrėtė. Tokiais atvejais dažna palydovė yra baimė. Juk mūsų visuomenė – užsisklendusi ir baukščiai žvelgia į dalykus, kurių ji nežino. Tokioje visuomenėje gyvenantis ŽIV infekuotasis užsidaro ir atsakymus bando rasti savyje.
- Kas žmogui padeda atlaikyti ŽIV išbandymą?
- Kitų žmonių pagalba. Tačiau svarbu pažymėti, kad tiek infekuotieji ŽIV, tiek turintys kitų emocinių ir fizinių sunkumų ar ligų, elgiasi vienodai. Arba jie yra pasirengę priimti pagalbą ir tiki, kad kiti gali pagelbėti, arba ne.
Apmaudu, kad psichologinės pagalbos į specialistus kreipiasi vienetai sergančių ŽIV, nepaisant to, kad juos prižiūrintys gydytojai beveik visada rekomenduoja tai daryti. Į specialistus nesikreipia tie, kurie mano, kad jų niekas negali ir negalės suprasti.
- Ar ŽIV diagnozė lemia kitokius išgyvenimus, nei kitos ligos?
- Su ŽIV diagnoze gyvenantys žmonės mąsto, galvoja ir jaučiasi taip pat, kaip ir bet kurie kiti žmonės. Jie nerimauja dėl tų pačių dalykų. Jie nėra kitokie. Tik jų liga kitokia. Tačiau jausmai, emocijos, baimės, situacijų sprendimo būdai, bandymai ir klaidos – žmogiški.
Visgi ypatingos yra jų viltys. Dažnai negaluojantys žmonės tikisi, kad jiems pagerės, kad situacija išsispręs. Tuo tarpu ŽIV turinys žmonės yra linkę susitaikyti su likimu ir faktu, kad šios ligos iš jų organizmo niekas „neišims”. Juos lydi nusivylimo kartėlis ir jausmas, kad gyvenimas niekada nebebus toks, kaip anksčiau.
Tad vilties jie turi mažiau. Tiesą sakant, mažiau, nei galėtų. Gydytojai sergančiuosius informuoja apie tai, kad šiais laikais ŽIV infekcija netrukdo džiaugtis gyvenimu. Infekuotieji ŽIV gali gyventi pilnavertį gyvenimą, gimdyti sveikus vaikus.
Apmaudu, kad Lietuvoje vis dar gaji pasenusi informacija apie šią ligą. Anksčiau ŽIV buvo siejama su nesaugiu seksu, narkotikais ir „žemesnio” sluoksnio žmonių, kurie neva „to ir nusipelnė”, gyvenimo būdu. Vadovaudamasi tokia nuomone, visuomenė, kuri įsivaizduoja pati esanti sveika, iki šiol nurašo sergančiuosius į „žemesnę kastą”. Kai kurie ŽIV iki šiol laiko mirtina infekcija. Tačiau kažkada daug ligų buvo mirtinos, o dabar medicina gerokai pažengusi į priekį.
- Kokie žmonės šiais laikais serga ŽIV?
- ŽIV susirgti gali ne tik narkomanai, netradicinės orienatcijos, žemesnio išsilavinimo ar vargingesnį gyvenimą gyvenantys žmonės. Tai gali būti į užsienį metams išvykusi padirbėti jauna mama, kuri Lietuvoje paliko paauglį sūnų. Ar į didmiestį studijuoti iš kaimo atvykęs jaunuolis, kuris pirmo vakarėlio metu susipažino su mergina ir vieną kartą permiegojo su ja. Tai gali būti ir brandus vyras, turintis aukštąjį išsilavinimą ir užimantis aukštas pareigas, šeimoje laimingai gyvenęs ne vieną dešimtį metų, tačiau kartą nuklydęs į šoną. Ar menininkas, kartais „leidęs sau pasimėgauti“ narkotikais. Be abejo, galima sakyti, kad jie gyvenime padarė klaidą. Tačiau kuris iš mūsų neklystame?
- Tad kodėl ŽIV stigma dar gyva?
- Visuomenei labai lengva gyventi su sena informacija. Šia prasme esame konservatyvūs, nes žmogui nereikia stengtis keičiant savo įsitikinimus. Juk lengva skirstyti į gera ir bloga, tačiau įžvelgti pilkus atspalvius, esančius viduryje – tai jau reikalauja pastangų.
Tačiau keistis – būtina, nes stigma turi didelę galią. Žmonės nesitikrina dėl ŽIV, nes bijo sužinoti teigiamą atsakymą, ir klaidingai mano, kad tai – ankstyvą mirtį garantuojanti liga. Be to, dalis žmonių dėl pasenusių stigmų net nežino, kokios yra rizikos užsikrėsti ir kokie yra pirmieji ligos simptomai, kuriuos pajutus reiktų tikrintis.
Stigmų labiau bijo žmonės, laikantys save tokiais pat, kaip visi. Jiems diagnozė dažnai būna lyg perkūnas iš giedro dangaus. Neretai jie pasidalina savo išgyvenimais tik su keliais artimaisiais, o nuo kitų – slepia. Stengiasi, kad kuo mažiau žmonių sužinotų apie jų ligą. Negalėdami atsiverti jie kenčia patys, o nesuprasdami prastos nuotaikos priežasčių kenčia ir jų artimieji.
Tuo tarpu kitokių lytinių orientacijų žmonės su viena stigma dažnai būna jau susigyvenę, tad kartais ŽIV diagnozę priima paprasčiau.
- Ką turėtų daryti žmogus, išgirdęs ŽIV diagnozę, ir jo artimieji?
- Sužinojęs, kad serga ŽIV, žmogus turėtų kreiptis į gydytoją, kuris išmano šią ligą. Ir užduoti visus įmanomus klausimus būtent jam, o ne internetui ar draugui. Gydytojas pasakys, kokia tai liga ir ko tikėtis, padės suprasti, kad tai nėra mirties nuosprendis ir padės gyventi toliau. Be to, būtų labai gerai pasikalbėti su artimu žmogumi ar draugu. Jei tokio nėra, reikia ieškoti psichologinės pagalbos, kreipiantis į specialistus.
ŽIV diagnozę išgirsti ir su ja susitaikyti taip pat sunku, o kartais – net ir sunkiau, yra užsikrėtusiojo artimiesiems. Be to, kad apima pykčio, nevilties, baimės jausmai, artimuosius kankina ir bejėgiškumo jausmas. Juk būti šalia ir niekuo negalėti padėti – labai sunku. Tačiau iš tikrųjų, jau vien buvimas šalia tokiu sunkiu momentu labiausiai padeda abiem. Išsikalbėjimas, išsakymas visų, net ir nemalonių, jausmų ar minčių palengvina susitaikymą su nauja situacija. Šioje situacijoje taip pat labai reikalinga teisinga informacija apie ligą ir jos pasekmes, todėl naudinga ir užsikrėtusiajam, ir artimajam kartu nueiti pas gydytoją bei sužinoti teisingą informaciją apie ligą. Jei vis dėlto sunku emociškai susitaikyti su liga ir susiklosčiusia situacija, reikia kreiptis pagalbos į psichologus, psichoterapeutus. Reikia nebijoti pripažinti, kad turi sunkumų ir ieškoti pagalbos. O kas ieško, būtinai suranda.
Nemokamai pasitikrinti dėl ŽIV galima:
“Demetra”
Kauno g. 6, Vilnius
I – V 12:30 – 14:30
Tel. +37068710655
“Checkpoint”
Kauno g. 3A 105 kab., Vilnius
III 16:00 – 19:30
Tel. +37068710655
“Demetra” Klaipėda
Birutės g. 8, 101 kab., Klaipėda
III ir V 13:00-18:30
Tel. +37061004947
Kitos pagalbą teikiančios organizacijos:
Paramos fondas „RIGRA“
Kaunas, Partizanų g. 5
Socialinių ligų kabinetas
Mob. 8 675 93566
El. paštas: fondas.rigra@gmail.com
Pagalbos telefonai (skambučius apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų):
Jaunimo linija (budi savanoriai konsultantai): 8 800 28888, darbo laikas: I-VII visą parą.
Linija Doverija (pagalba paaugliams ir jaunimui, parama teikiama rusų kalba, budi savanoriai konsultantai): 8 800 77277. Darbo laikas: nuo antradienio iki šeštadienio.
Pagalbos moterims linija (budi profesionalai, savanoriai konsultantai): 8 800 66366. Darbo laikas I-VII visą parą.
Vilties linija (budi profesionalai, savanoriai konsultantai): 116 123. Darbo laikas: I-VII visą parą.
Krizių įveikimo centre (Giedraičių 60 A, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Darbo laikas: I, III, V 16.00–20.00 val.