Vis dar paplitusi idėja, kad priklausomybė – „moralinis nuopuolis“, t. y., žmogus dažnai yra kaltinimas dėl priklausomybės, o visuomenė tuo tarpu smerkia sergantį žmogų, vietoje bandymo gydyti šiuos žmones ir suteikti jiems reikiamą pagalbą. Šiuo metu dirbu pataisos namuose psichologu ir su priklausomybėmis susiduriu kiekvieną dieną. Mano praktika atskleidžia, kad dauguma nuteistųjų padarytų nusikaltimų – plėšimų, vagysčių, žmogžudysčių, seksualinio pobūdžio nusikaltimų, sukčiavimų – yra susiję būtent su nuteistųjų priklausomybėmis.
Dažnai kalbėdami apie priklausomybių nuo psichotropinių medžiagų problemą girdime nuomonę, kad žmogus yra laisvas rinktis ir lygiai taip, kaip renkasi priklausomybes, jis galėtų rinktis būti nepriklausomu. Formuojama nuomonė, kad tokios priemonės, kaip įkalinimas ar kiti socialiniai suvaržymai, turėtų žmones atbaidyti nuo narkotinių medžiagų vartojimo, o mes visi turime vienodas galimybes rinktis, su kuo bendrausime, ką veiksime, savo partnerius, karjerą ir panašiai. Šiuolaikinėje visuomenėje laisvė dažnai matuojama sėkme, socialine klase ir kt. Visgi nėra kalbama apie tai, kad mūsų psichikoje „laisvė“ reiškia visai ką kitą – laisvė yra galimybė ilgalaikėje perspektyvoje nuspręsti dėl savo fizinės ir psichinės gerovės, atsispiriant trumpalaikėms pagundoms. Jeigu atimame iš žmogaus šią galimybę, tai visos kalbos apie „laisvą valią“, „pasirinkimą“ yra absoliučiai tuščios.
Prisimenu vieną klientą, kuris pasakojo apie savo vaikystę: jo tėvas sirgo šizofrenija ir buvo alkoholikas, mušdavo motiną be jokios priežasties, o baisiausia, anot jo, būdavo tai, kad tėvas dėl ligos buvo visiškai neprognozuojamas, ir buvo neįmanoma žinoti, kada užeis pykčio priepuolis. Dabar šiam vaikinui kiek daugiau nei 30 metų, bausmę atlikinėja už smurtinį nusikaltimą, visi nusikaltimai atlikti apsvaigus, turi problemų su alkoholiu, nors pats to nepripažįsta.
Kodėl pasakoju šią istoriją? Įsivaizduokite vaiką, kuris mato, kaip kiekvieną dieną mušama jo mama, kasdien patiria bejėgiškumą, baimę ir neviltį. Apie kokią saugią ir nerūpestingą vaikystę, kuri yra „sveiko“ gyvenimo pagrindas, mes galime kalbėti? Natūralu, kad be reikiamos pagalbos suaugęs jis tampa smurtautoju ir alkoholiku.
Visgi, visuomenė, neįsigilinusi į konkrečią situaciją, tikėta, prieis išvados, kad jis tapo tuo, kuo pasirinkto tapti – jis jau nebėra vaikas ir pats sprendžia, daro pasirinkimus, todėl smurtas ir alkoholis, tariamai, yra jo pasirinkimas. Taip, mes negalime įvesti imperatyvo, kad žmogus, kuris buvo traumuotas vaikystėje, taps priklausomu, alkoholiku, smurtautoju ar dienas leis įkalinimo įstaigoje. Pavyzdžiui, remiantis įvairiais atliktai tyrimais, alkoholikų vaikai maždaug keturis kartus dažniau nei bendra populiacija susiduria su alkoholio problemomis, tačiau daugiau nei pusė alkoholikų vaikų netampa alkoholikais.
Nėra veiksminga lygtini vienus žmones su kitais ir vien dėlto, kad kažkam pasisekė pakeisti gyvenimą nepaisant neigiamų patirčių negalime teisto to, kuriam nepasiseka. Nors visi turime daugybę panašumų, tačiau mūsų visų patirtys yra unikalios ir patirti išgyvenimai skirtingi – nėra dviejų vienodų smegenų. Net tarp dvynių. Vieno žmogaus skausmas negali būti lyginamas su kito žmogaus skausmu, todėl negalima ir lyginti galimybių tą skausmą išgyventi.
Yra daugybė faktorių, kuriuos mes galime pamatyti, tačiau yra daugybė ir nematomų, kurie stiprina mūsų psichiką ir pasirinkimo laisvę: malonus pasakytas žodis, situacijos, kuriose jautėmės gerai, sukurti santykiai, prisiminimai, tikėjimas. Esminis klausimas, kiek kiekvienas iš mūsų išties turi sąmoningai suvoktą pasirinkimo laisvę? Atsakymas tik vienas. Mes nežinome. Neįmanoma įlįsti į žmogaus galvą ir pamatuoti, kiek susitelkimo ir racionalaus pasirinkimo žmogus yra pajėgus atlikti, kai jis atsiduria dideliame strese. Neįmanoma pamatuoti emocinio skausmo svorio vieno žmogaus psichikai ir palyginti jį su kito žmogaus skausmu.
Gerai funkcionuojančiose smegenyse intervalas, per kurį pastebime impulsą ir aktyvuojame raumenis, leisiančius tam impulsui elgtis, yra nuo 1/10 iki 1/5 sekundės dalies. Tai ilgiausias intervalas, kai žmogus gali sąmoningai keisti savo elgesį, jeigu mano, jog jis nėra tinkamas. Tuo periodu, pavyzdžiui, mes galime sustabdyti save sakant kažką įžeidžiančio, kai esame pikti. Per tą trumpą atkarpą mes galime nuspręsti, ar tai, ką darysime, yra gerai ar blogai. Tai pasąmonės vertinimo kriterijus, kuris vertina veiksmus, kaip svarbius ar nesvarbius, būtinus ar nebūtinus, moralius ar nemoralius ir pan. Tada mes nusprendžiame rinktis veiksmus, kurie atitinka mūsų pasąmonės kriterijus.
Kaip veikia priklausomo žmogaus smegenys? Smegenys daugiausia susiformavo ankstyvųjų vaikystės patirčių metu, jeigu tos patirtys traumuojančios polinkis į priklausomybes didėja. Prisiminkite prieš tai minėtą žmogų, kuris augo matydamas, kaip jo priklausomas nuo alkoholio tėvas nuolatos muša motiną. Kokius sveikus įpročius tokioje aplinkoje galėjo išsiugdyti? Ar toks vaikas galėjo gauti emociškai tvarų ir atliepiantį grįžtamąjį ryšį? Priklausomybių nuo narkotinių medžiagų tikėtina būtų mažiau , jeigu žmonių smegenų „apdovanojimo“ procesai būtų susiejami su natūraliais procesais, pavyzdžiui, emocinis skausmas išgyvenamas santykyje su artimu žmogumi. Susiformuojančių įpročių struktūros tokios stiprios, kad kai jos susiformuoja nervų sistemoje, jos kontroliuoja elgesį be jokio laisvo žmogaus pasirinkimo. Žmogus tampa tarsi įkalintas savo paties psichikos. Be to, priklausomo žmogaus smegenys pervertina narkotikus ir nuvertina kitas sveikas alternatyvas, prieš rinkdamos sprendimą. Priekinė smegenų dalis, kurios darbas – neleisti neleidžiamiems veiksmams reikštis, neveikia.
Žmogui patiriant skirtingus išgyvenimus, jis turės ir skirtingas galimybes rinktis, vertinant jo psichikos atžvilgiu. Pavyzdžiui, saugiai prižiūrimas vaikas išsiugdys didesnę emocinę nepriklausomybę, nei vaikas, kuris buvo apleistas ir skriaudžiamas. Mūsų „smegenų jėgos“ tampa mūsų asmeninės gyvenimo patirties veidrodžiais. Norėdami pokyčių, pirmiausia, turime pažvelgti į smegenis. Impulsai elgtis yra generuojami žemesniųjų smegenų sistemų, bet priekinė smegenų dalis yra tam, kad kai kuriuos impulsus leistų, kai kurių – ne.
Smerkimas dažnai ateina iš klaidingo požiūrio, kad priklausomas žmogus gali rinktis ir yra sąmoningas, todėl turėtų užtekti paties žmogaus valios pastangų, nesielgti vienaip ar kitaip, t. y., panašiai kaip su dieta, kai vieną dieną atsisakome saldumynų ir po to sąmoningai jų nevalgome, nors jie yra prieš mūsų nosį. Prisimenu vieną klientą, kurio patirties bagaže – „krūva“ sukčiavimo epizodų., „kam tau reikėjo pinigų?“ – paklausiau, „narkotikams“ – atsakė, o po to pridūrė „esu priklausomas nuo heroino: kai ryte „laužo“, vienintelis tavo tikslas būna gaut įsidurt. Žinodavau, kad skambindamas ir sukčiaudamas galiu prasiilginti sau bausmę, po kelis metus nuo epizodo, bet tuo metu man tik rūpėdavo, kaip sumažint „lomkes“ (žarg. abstinencijos būsena)“.
Kitas pasakoja: „Vartoju viską: metadoną, amfetaminą, opiatus, kokainą, žinau, atrodo, kad atlikinėju bausmę už sukčiavimą, bet iš tikrųjų aš prisiimdavau kitų žmonių epizodus, o už tai man duodavo „įsidurt“. Tikėtis, jog priklausomas nuo lošimų žmogus neloš, priklausomas nuo alkoholio – negers, nes jis turi pasirinkimą, lygiai tas pats, kas tikėtis, jog žmogus, sergantis cukriniu diabetu, vien valios ar sąmoningumo padedamas sumažins cukraus kiekį kraujyje. Gal hipertenzija sergantis žmogus sąmoningai galėtų susimažinti kraujo spaudimą? Be abejo, skamba kaip visiškas absurdas, bet priklausomybės atveju būtent taip ir galvojama. Nenoriu pasakyti, jog reikia viską slėpti po priklausomybės šydu ir tai naudoti, kaip pateisinimą individo elgesiui, jo nebausti, tačiau nereikia naiviai tikėtis, jog jį bausdami, o ne gydydami, galime jį kažkaip pakeisti.
Pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra priklausomybė. Priklausomybė – tai lėtinė neurobiologinė liga, kuriai būdingas nekontroliuojamas impsulsyvus elgesys, sutrikusi elgesio kontrolė, atkrytis ir tolimesnis elgesys nepaisant žalos, nepasitenkinimas, susierzinimas, ar abstinencijos būsena, kai narkotikas, veikla ar tikslas nėra iškart pasiekiami.
Dažniausiai girdimai apie priklausomybes nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, tačiau pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie priklausomybę lošimams, bet iš esmės, nuo bet kokios medžiagos ar elgesio galima tapti priklausomu. Skirsis tik priklausomybės pasekmės – darboholikas net gali būti „apdovanotas“ už savo priklausomybę, kai tuo tarpu priklausomas nuo narkotikų žmogus tampa visuomenės atstumtuoju. Abiem atvejais, tarp priklausomybės modelio ir simptomų galime dėti lygybės ženklą, tačiau galime sakyti vienam labiau „pasisekė“ su priklausomybe . Dažnai klientai man sako, kad „aš neturiu problemų su alkoholio vartojimu, nes vartoju retai ir tik progomis“, tačiau mūsų visuomenėje vis dar priimta galvoti, kad problema nėra dažnumas ar kiekis, kurį žmogus suvartoja, problema yra pasekmės, kurios ateina kartu su vartojimu. Esu dirbęs su daugeliu žmonių, kurie alkoholį vartoja retai, tačiau išgėrę nekontroliuoja savo elgesio ir nuolatos atsiduria pataisos namuose.
Mano klientai paklausti, kodėl jie įnyksta į vieną ar kitą medžiagą ar elgesį, dažniausiai atsako, kad „norėjo atsipalaiduoti“, „numalšinti stresą“, „trūko pasitikėjimo savimi“, „norėjo išrūkti“. Į emocinį skausmą ar kančią smegenyse reaguoja tos pačios zonos, kaip ir patyrus fizinį skausmą, tai reiškia, kad jaučiant emocinį diskomfortą, vienišumą, nepriėmimą, atstūmimą, smegenyse reaguos tos pačios sritys, kaip ir fiziškai susižalojus. Neurologiniai tyrimai atskleidžia neuroninių takų, jungiančių fizinio ir socialinio skausmo patirtį, bendrumus, o tai rodo, kad šie reiškiniai iš esmės sutampa. Be to, tarpasmeniniai ryšiai, parama ir socialinės aplinkos aspektai gali pakenkti arba skatinti veiksmingą prisitaikymą prie lėtinio skausmo, keičiantis skausmo suvokimui, įveikimui ir emocinei būsenai.
Ką žmogus daro, kai jam skauda? Ieško, kaip numalšinti tą skausmą. Piktnaudžiavimas žalingomis medžiagomis, nesvarbu, ar tai būtų opioidai ar kokainas, ar kas kita, kas visuomenėje labiau įprasta ir labiau toleruojama, kaip alkoholis, iš tiesų veikia kaip nuskausminamieji. Kai kurie iš jų yra specifiški nuskausminamieji, pavyzdžiui, sinteninis opioidas fentanilis. Nesvarbu, ar tai būtų priklausomybė nuo sekso, interneto, pirkimo, darbo, santykių – visa tai yra bandymai pabėgti nuo emocinio skausmo. Keithas Ricardsas, „Rolling Stones“ gitaristas, yra pasakęs (jis turėjo priklausomybę heroinui): „mes laužome save įvairiais būdais, kad bent kelioms valandoms išsivaduotume nuo buvimo savimi“. Kodėl kažkas gali nenorėti būti savimi? Tikėtina todėl, kad jų skausmas ir sielvartas, kurį jaučia, yra per gilus ir nepakeliamas.
Kitas plačiai paplitęs mitas, kad į priklausomybę veda vartojimas kažkokios medžiagos, turinčios poveikį smegenims. Priklausomybės nuo lošimų atveju niekas nesako, kad šią priklausomybę sukelia kortų kaladės, ar kad kompulsyvaus pirkimo atveju rūbų pirkimas, kaip veikla, yra vedanti prie priklausomybės. Asmeninė žmogaus patirtis ir temperamentas nulemia, kokiomis veiklomis užsiimdamas žmogus gali tapti priklausomu. Tiesa, kad kai kurie žmonės gali tapti priklausomi vos kelis kartus pavartoję kažkokios medžiagos ir tai, gali juos nuvesti prie tragiškų pasekmių, bet kad tai suprastume, turime išsiaiškinti, dėl ko šie žmonės yra linkę į priklausomybes. Jeigu žmogus tampa priklausomas, jis jau iki tol buvo rizikos zonoje. Kodėl vieni žmonės tampa priklausomi nuo narkotinių medžiagų, kiti – nuo elgesio? Manoma, tai susiję su tuo, kokia patirtis sumažino skausmą, kurį turėjome. Pavyzdžiui, patiriantis didelį stresą žmogus išsiugdo įprotį stresą malšinti alkoholiu, tai palaipsniui gali peraugti į priklausomybę.
Paimkime heroiną, šis opioidas neabejotinai yra vienas stipriausių ir vienas greičiausiai sukeliančių priklausomybę. Man vienas klientas heroino poveikį apibūdino, kaip „tūkstantį orgazmų vienu metu“. Negalime neigti heroino rimtumo ir potencialios grėsmės sukelti priklausomybę, tačiau priklausomybė išsivysto anaiptol ne visiem. Gerai žinoma, jog Vietnamo kare JAV kareiviai reguliariai vartojo heroiną. Kartu su heroinu dažnai naudodavo barbituriatus, amfetaminą arba viską kartu. Remiantis tyrimais, apie 20 % kariškių Vietname atitiko priklausomybės diagnozės kriterijus dėl psichotropinių medžiagų vartojimų. Tyrėjai buvo apstulbę, kad po karo grįžusių priklausomų liko tą pati dalis, kaip ir prieš karą t. y., kiek mažiau nei 1 %. Rezultatuose teigiama, kad priklausomybė kilo ne dėl paties heroino, bet dėl kareivių poreikių, kurie nebuvo patenkinti. Įsivaizduokim jaunuolį, kuris atvyksta į kitą pasaulio kraštą, kur visiškai kitoks klimatas, kultūra, tau priskirta prievolė eiti kariauti, kas dažnai reiškia mirtį. Toks žmogus dažnu atveju rinktis, bet ką, kas leis pabėgti nuo realybės. Dar kartą noriu pažymėti, jog neneigiu heroino pavojingumo ir rimtumo, tačiau priklausomybės atveju tik medžiagą laikyti piktnaudžiavimo priežastimi yra labai trumparegiška.
Norėdami suprasti priklausomybę, pirmiausia turime leistis į žmogaus kančios ir skausmo priežastis – tai vienintelis kelias siekiant išsivaduoti iš priklausomybės gniaužtų. Priklausomybė yra pasekmė, o trumparegiškas matymas, jog problema yra pati medžiaga (nesvarbu, kokia ji bebūtų) ar priklausomas elgesys, priklausomybę turinčius žmones tik dar labiau stumia į visuomenės pakraštį, nes yra formuojamas požiūris, jog jie patys „renkasi“ taip elgtis ir turi būti baudžiami, o ne gydomi už savo elgesio pasekmes. Kanadiečių gydytojas Gabor Maté, analizuodamas priklausomybes, pastebi, kad moterys ir vyrai su kuriais jam teko dirbti, susidūrė su visomis įmanomomis priklausomybės pasekmėmis: jie neteko darbo, namų, sutuoktinių, vaikų, dantų, jie buvo mušami ir įkalinami, juos išnaudojo ir prievartavo, jie susirgo ŽIV ir hepatitu, atsisakė jų širdies vožtuvai, jie nuolat sirgdavo plaučių uždegimu, nuolat turėdavo kraujo užkrėtimą. Jie matė, kaip miršta jų draugai nuo perdozavimo, t. y., jie nėra naivūs ir supranta laukiančias pasekmes, situacijos rimtumą, jų nereikia įtikinėti. Jiems niekas nepadės tol, kol kažkas pakeis jų požiūrį į gyvenimą ir padės jiems susidoroti su jų priklausomybe.