DELFI pateikia ištrauką iš autoriaus knygos – „Geriausias vaistas – Jūs pats!“, kurią į lietuvių kalbą išvertė ir išleido leidykla „Tyto Alba“.
Déjà-vu potyriai – efektyvus įrankis atminčiai stiprinti
Déjà-vu potyrius apibūdina kratinys ko nors gerai žinomo, naujo ir keisto, tačiau to, kas vyksta, negali susieti su jokiu praeities vyksmu. Tarptautinės komandos, tarp jų ir japonas prof. Adachi, ištyrė šį reiškinį. Paaiškėjo daugybė detalių. Visų pirma, déjà-vu įspūdis tuo dažnesnis, kuo asmenys jaunesni ir kuo aukštesnis jų išsilavinimas. Neaptikta jokio skirtumo, susijusio su lytimi, gyvenamąja vieta ar gyvenimo būdu. Antras pastebėjimas: kuo asmens atmintis geresnė, tuo didesnė tikimybė, kad jis dažniau susidurs su déjà-vu epizodais.
Šie konstatavimai rodo prieštarą: asmuo, pasirausęs savo atminties užkaboriuose ir neaptikęs déjà-vu priežasties, nusprendžia, kad jam sušlubavo atmintis. O vyksta visiškai priešingas dalykas – iš tikrųjų jo atmintis puikiai veikia. Kartais mūsų smegenys, mums to nė nesuvokiant, ima funkcionuoti kaip greitasis kompiuteris. Tas minties žybtelėjimas analogiškas situacijoms, išgyventoms praeityje, bet nevisiškai iškylančioms į paviršių.
Imkime pavyzdį. Atvykstate į šalį, kurioje niekada nesate buvęs. Įsukęs į kurią nors gatvę, nusprendžiate kavinėje numalšinti troškulį. Užsisakote sodos vandens ir būtent tą akimirką kuo aiškiausiai suvokiate, kad šitoje pačioje kavinėje esate išgyvenęs lygiai tokią pačią sceną. Perkratote prisiminimus, bet nieko neaptinkate. Tai panašu į policijos tyrimą. Prie gretimo stalelio sėdi moteris, vilkinti vasarinę suknią su rausvomis gėlėmis. Jūs jos niekada nesate matęs. Bet kai buvote mažas, kažką panašaus vilkėdavo jūsų motina. Pakanka šios detalės – ir atrodo, kad scena jau matyta. Yra ir kitokių déjà-vu interpretacijų. Sigmundui Freudui déjà-vu – déjà-rêvé, tai yra „jau sapnuota“. Įsivaizduokite, susapnuojate kokią nors situaciją ir atsibudę ją pamirštate. Po keleto metų ši situacija susiklosto, tačiau jūs nepajėgiate jos susieti su užmirštu sapnu.
Nauji tyrimai atskleidė, kad, priešingai nei nusistovėjusi nuomonė, tai, kad žmogus atkreipia dėmesį, nebūtinai reiškia, kad jis pamato. Tyrėjai įrodė, kad vizualūs duomenys pasiekia sąmonę nepriklausomai nuo jiems skiriamo dėmesio. Tai reiškia, kad pavyksta žiūrėti nežiūrint, įsiminti vaizdus duotąją akimirką to net neįsisąmoninus. Šis ypatumas paaiškina kai kuriuos déjà-vu faktus. Mūsų atmintis – nuolat evoliucionuojanti struktūra.
Galvodami apie savo prisiminimus, nepastebimai, nenorom juos kaskart šiek tiek transformuojame. Štai taip bėgant metams atsiranda netikrų prisiminimų. Nors to niekada nėra buvę, asmuo įsitikinęs, kad buvo. Mokslininkų komandos nagrinėja, kaip veikia reklama, gaminanti netikrus prisiminimus. Tyrimai parodė, kad vartotojai, matę reklamos filmuką, išsamiai pasakojantį apie malonumą valgyti kokį saldėsį, po poros savaičių jau buvo įsitikinę, kad jį valgė, nors iš tikrųjų nebuvo jo nė ragavę.
Nuskenuota telepatija – kas tai?
Daugybė atliekamų bandymų, susijusių su telepatija, anaiptol neduoda atsakymų. Tokius tyrimus atliko prof. Rudolphas Petersas iš Kembridžo. Viskas prasidėjo, kai mokslininkas susitiko su motina, kurios sūnus buvo protiškai atsilikęs, o jo regėjimas – prastas. Oftalmologas labai nustebo nustatęs, kad, priešingai nei tikėjosi, berniuko regėjimo geba tiesiog puiki. Tuomet jis atliko eksperimentą – išvedė motiną iš kambario, kuriame buvo vaikas. Šio regėjimas vėl pablogėjo. Mokslininkas tęsė bandymus ir kaskart nustatydavo, kad vaikui atlikti vizualinius testus pavykdavo tik tada, kai kambaryje būdavo jo motina. Jis iškėlė prielaidą – tarp motinos ir sūnaus turėtų būti sutartinių nematomų ženklų, kurių mokslininkai nepastebi.
Neperspėję vaiko, mokslininkai tęsė eksperimentą, tik šį kartą motina slėpėsi kitame kambaryje. Vizualiniai testai buvo sėkmingi. Eksperimentuotojai žengė dar toliau. Už aštuonių kilometrų nuo laboratorijos parodė motinai pluoštą atsitiktinai parinktų kortelių su skaičiais ir raidėmis. Medikai telefonu klausinėjo berniuko, koks yra skaičius arba raidė. Statistiškai jie būtų gavę daugių daugiausia 10 proc. teisingų atsakymų, o įvairūs bandymai su berniuku ir jo motina davė 32 proc. teisingų atsakymų. Šis rezultatas nėra pavienis. Šiuos rezultatus reikėtų patikrinti – atlikti platesnio masto tyrimą.
Prof. Sheldrake’as iš Jungtinių Valstijų ketino ištirti telepatinės komunikacijos elektroniniu paštu galimybę. Jis atrinko keturis asmenis susirašinėti laiškais. Dalyviai, likus minutei iki atsiuntimo, turėdavo spėti, kuris iš asmenų atsiųs laišką. Po penkių šimtų penkiasdešimt dviejų bandymų 43 proc. pavyko nustatyti, kas tas žmogus, o tai kur kas daugiau nei standartinė tikimybė, kuri yra maždaug 25 proc. Nūdien paaiškinti šio reiškinio neįmanoma, tokius eksperimentus būtina pakartoti su daug didesnėmis žmonių grupėmis.
Neretai žmonės pajunta, kad jiems tuoj kas nors paskambins, kad jie gaus žinutę arba elektroninį laišką; ir tai, ką jie nujaučia, iš tiesų įvyksta. Įdomu, kad telepatijos eksperimentai paprastai susiję su pažįstamais žmonėmis. Telepatija tarp nepažįstamųjų daug retesnė.
Aiškinimo pradžia?
Galbūt yra telepatijos reiškinių aiškinimo nuotrupų. Juk sakome kalbėdami apie du žmones: „Tarp jų prabėgo elektros srovė“, „Šis žmogus kažką skleidžia, jaučiu, jis mane traukia“. Arba: „Jie sulipę kaip magnetai.“ Ne vieną dešimtmetį buvo atliekama daugybė mokslinių tyrimų stengiantis suprasti, kuo žmonės traukia vienas kitą ir kas juos atstumia. Paaiškėjo viena kita detalė, leidusi geriau analizuoti tai, kas vyksta, kad ir koks būtų socialinis ar psichologinis kontekstas. Tiesa, kad trauka tarp vyro ir moters kartais atitinka šeimos, visuomenės arba reklamos modelį. Patys to nesuvokdami į pasąmonę integruojame idealaus sutuoktinio modelį. Jis gali būti panašus į jauną filmo ar knygos herojų, idealų žentą, kokį ragina rinktis tėvai – nuo klasės pirmūno iki maištaujančio tinginio...
Visi modeliai įmanomi – jie atitinka tai, ką siūlo išorinis pasaulis, arba, priešingai, tam prieštarauja. Kai kurie nurimsta pasirinkdami tėvų trokštamą idealų žentą ar tobulą marčią, kad ir toliau jaustųsi mylimi savo tėvų. Kiti, atvirkščiai, dėmesį sutelkia į priešingus modelius, nuoširdžiai įsitikinę, kad šitaip įsitvirtina ir intensyviai gyvena atsikratę priedermių, kurios jiems buvo primestos, bet kurioms jie nepritarė. Bijau, kad abiem atvejais rezultatas toks pat: pasirinkimas – suteikti kam nors malonumą arba papriešgyniauti – neabejotinai neatitinka vidinio troškimo. Be psichologinio partnerio pasirinkimo matmens, tyrėjai su atida išnagrinėjo ir kitus būdus. Paaiškėjo, kad trauka tuo stipresnė, kuo partneriai genetiškai skirtingesni, ir kad geidžiant kito žmogaus nemažą vaidmenį atlieka kvapas. Kvapai, ypač sklindantys iš pažastų ar, pavyzdžiui, nuo gaktos plaukelių, stimuliuoja seksualiai.
Traukoje arba žmonių, ir ne tik žmonių, ryšiuose visuomet esama nepaaiškinamų aspektų.
Kiti mokslininkai tyrė minčių perdavimą tarp gyvūno ir žmogaus. Pavyzdžiui, užregistruota daugybė atvejų, kai šuo ima be jokios priežasties kaukti tuo metu, kai jo šeimininkai patenka į bėdą toli nuo tos vietos, kur jis yra. Taip pat pasitaiko atvejų, kai šuo iš visų jėgų stengiasi nusivesti mus prie šeimininko, kurio tyko mirtinas pavojus.
Panašiai ir kitos mokslininkų grupės nagrinėjo daugybę atvejų, kai šuo lūkuriuodavo prie lango grįžtančio šeimininko. Jie nustatė, kad, paprašius šeimininko pareiti namo atsitiktiniu laiku, šuo įsitaisydavo prie lango likus dešimčiai minučių iki jo pasirodymo. Šuo užimdavo vietą prie durų, nors tuo laiku šeimininkui nebuvo įprasta grįžti namo. Tyrėjai pastebėjo šį keistą ir paslaptingą elgesį įtaisę namuose filmavimo kamerą. Kai kurie gyvūnai mato skirtingas mūsų spektro spalvas, galbūt jie turi ir komunikavimo įrankių, kurių nūdien dar nežinome. Mums visiems būtų neprošal pasimokyti iš gyvūnų jų gebėjimo bendrauti be žodžių.
Papūga – nepataisoma telepatė
Vienintelis gyvūnas, iš dalies įvaldęs kalbą, yra papūga. Telepatijos užduotys su papūga buvo atliekamos Niujorke. Ši nepaprasta papūga dresuojama labai išplėtė savo repertuarą – išmoko 950 žodžių. Tyrimo esmė – šeimininkui buvo rodomi paveiksliukai, o papūga tuo metu buvo gretimame kambaryje. Vaizdai atitiko jos išmoktų žodžių repertuarą. 32 proc. atvejų papūgai pavyko susieti paveikslėlį su žodžiais, o statistiškai tai – labai daug.
Tad, remiantis su telepatija susijusiais eksperimentais, galima tvirtinti, kad ši paslaptinga komunikavimo forma veikia ne visada ir, regis, tik kai kuriems asmenims. Truputį panašu į radijo stotį, kurią gaudai kelyje: ji tai atsiranda, tai vėl išnyksta.
Savaiminis išgijimas
Medikui nėra paprasta pripažinti tai, kas neracionalu. Pirmą kartą su tokiu atveju susidūriau ligoninėje dar būdamas eksternas. Anuomet stebėjome savaiminį išgijimą penkiasdešimtmetės moters, sergančios krūties vėžiu su daugybinėmis metastazėmis. Jai buvo likę visai mažai laiko, ir ji tai žinojo. Liga buvo nustatyta jau pasiekusi paskutinę stadiją, pacientė atsisakė visų vaistų, išskyrus skausmą malšinančių, jei jų prireiktų. Visiškai netikėtai ji pasveiko per keletą mėnesių, ir niekas neperprato šio mįslingo pagijimo priežasties.
Vėliau įsitikinau, kad tai – ne vienintelis toks atvejis. Savaiminiai išgijimai nuo vėžio pasitaiko kartą iš 100 000 – labai retai, bet pasitaiko. Onkologijoje toks atvejis klasifikuojamas kaip savaiminis išgijimas, kai diagnozė nustatoma laikantis visų formalumų: ji patvirtinta biopsijomis, kai nebuvo taikytas išankstinis gydymas – chemoterapija, radioterapija, imunoterapija ar chirurgija. Šie kriterijai paaiškina, kokia reta ši diagnozė, nes diagnozuotas vėžys nepaprastai retai niekaip negydomas.
Kai kurie tyrėjai atkreipė dėmesį į onkologinių ligų sutampančius požymius, kurie sieja visus šiuos savaiminius išgijimus. Beje, tai tik viena iš minties krypčių. Užuot tyrus, koks gydymas padeda pasveikti nuo vėžio, sugalvota ištirti, kiek pacientų nuo jo pagijo savaime. Ką tai turi bendra? Kas nutiko jų gyvenime, kad likimas staigiai išsuko iš pragaištingo kelio? Dabartiniu metu atliekamos šio reiškinio tyrimo programos nėra įtikinamos, ir aš dėl to apgailestauju. Vis dėlto keletas gydytojų pastebėjo kai ką, į ką vertėtų atkreipti dėmesį. Be to, tik nuo kai kurių vėžio atmainų – nuo neuroblastomos, „vaikiškų vėžių“ – dažniau pagyjama savaime. Regis, susirgę vaikai priklauso tam pačiam genetiniam variantui, galbūt paaiškinančiam išgijimą. Suaugusieji dažniau išgyja nuo inkstų ir krūties vėžio.
Atrodo, kad vienintelis bendras visus šiuos savaime nuo vėžio pasveikusius asmenis siejantis veiksnys – 90 proc. atvejų netikėtai pagyjama persirgus virusine infekcija. Iš tiesų suvėžėjusioms ląstelėms trūksta baltymo interferono, kuris, kaip žinome, saugo ląsteles nuo virusų. Šis tvirtinimas kertasi su anksčiau nustatytais ryšiais tarp virusų ir vėžio. Kaip pavyzdį imkime papilomos virusą ir gimdos kaklelio vėžį (šiandien jau yra vakcina, skiriama subrendusioms merginoms), virusinio hepatito virusą ir kepenų vėžį, Burkito limfomą ir Epštein-Bar virusą. Šiuo atveju susiduriame su atvirkštiniu reiškiniu: ar virusas turi savybę keisti dalykų tvarką ir prisidėti prie išgijimo nuo vėžio? Daug mokslininkų komandų pasuko šiuo keliu. Australų tyrėjai tyrimus pradėjo nuo slogos viruso. Tai gali kelti didžiulę nuostabą – sloga gydo vėžį! – tačiau paaiškėjo keletas dalykų. Tiriamuosius darbus inicijavo ugandiečio vaiko atvejis: būdamas aštuonerių, jis sirgo vėžiu (Burkito limfoma), paskui, užsikrėtęs tymais (sukeltais viruso), pasveiko.
Genama tos pačios idėjos, dirbo ir kita tyrėjų grupė – ieškojo galimų pūslelinės viruso ir vėžio ryšių. Sinsinačio mokslininkai neuroblastoma (piktybiniu simpatinės nervų sistemos augliu) sergančias peles gydė kaip vaistą naudodami susilpnintos pūslelinės virusą. Prof. Timoty tuomet tikrino dvi virusų rūšis – adenovirusus (dažnai siejamus su banalia sloga) ir susilpnintą pūslelinės virusą (siejamą su liaudyje vadinama bučinių liga – lūpų pūsleline). Herpesvirusas efektyvus gydant vėžį. Pelei pakako vienintelės šio viruso injekcijos, ir auglys išnyko. Akivaizdu, kad mes tik pradedame suvokti, kaip veikia šie mechanizmai, ir mėginame aiškintis savaiminius onkologinius išgijimus. Dar neradome išeities, kol kas aptikome tik pasklidus dėlionės gabaliukus, kuriuos reikia sujungti.
Daugiau įdomių ir vertingų sveikatos, psichologijos naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje. Prisijunk ir apie viską sužinok pirmas!
