Šis eksperimentas, siūlantis įsivaizduoti, kad esame bepročiai, paskelbtas tinklapyje www.gestaltclub.com, leis jums patyrinėti savo beprotybę žvelgiant iš neįprastos pusės.
Testo instrukcija labai paprasta – svarbiausia laikytis trijų svarbių taisyklių:
1. Neskubėkite. Jeigu pasirinksite spartesnį tempą, egzistuos didelė rizika, kad „prašoksite“ savo jausmus ir nesugebėsite jų suvokti. Neskaitykite iš karto apie visus eksperimento žingsnius ir prie kito eikite tik po to, kai atlikote ankstesnį.
2. Įdėmiai skaitykite instrukcijas ir stenkitės kaip galima tiksliau jas vykdyti.
3. Būkite kaip galima sąžiningesni sau. Būtent toks sąžiningumas leis jums eksperimento metu sužinoti kai ką svarbaus ir naudingo apie save.
Pirmas žingsnis
Įsivaizduokite, kad išprotėjote. Ne šiek tiek, o iš tiesų išprotėjote: atsisuko visi „varžteliai“, smegenys atsijungė, jus užvaldė visiška beprotybė. Išjunkite savo vidinį cenzorių ir įsivaizduokite pačią didžiausią beprotybę, kuri tik galėtų jus ištikti.
Antras žingsnis
Apibūdinkite save. Kokio tipo beprotis jūs esate? Aršus ar ramus? Aiškiai išreikštas ar užslėptas? Agresyvus ar geras? Apibūdinkite save kaip galima tiksliau. Darykite tai pirmuoju asmeniu ir esamuoju laiku. Pradėkite nuo frazės: „Aš esu visiškas beprotis“.
Trečias žingsnis
Sukurkite savo gyvenimo istoriją. Pradėkite nuo tos akimirkos, kai „viskas buvo gerai“. Papasakokite, kaip jūs kraustėtės iš proto. Tai įvyko staiga ar pamažu? Kaip į tai reagavo jūsų draugai ir šeimos nariai? Kaip progresavo jūsų liga? Ir kuo tai galiausiai baigėsi?
Ketvirtas žingsnis
Įsivaizduokite save išprotėjusį gyvenimo pabaigoje. Kur jūs esate? Psichiatrijos ligoninėje, namuose su artimaisiais, gatvėje ar dar kur nors kitur? Kaip slenka jūsų dienos?
Penktas žingsnis
Įsivaizduokite, kad jūsų beprotybė tėra itin keistas ir neįprastas būdas patenkinti kažkurį savo poreikį. Šis poreikis toks stiprus, kad jūs išsikraustėte iš proto, kad jį patenkintumėte. Kokį didžiulį poreikį patenkina jūsų beprotybė?
Šeštas žingsnis
Jūsų išsiaiškintas poreikis veikiausiai yra vienas iš svarbiausių poreikių jūsų gyvenime. Ką pasakysite apie tokį atradimą? Neskubėkite. Apmąstykite šią mintį. Suvokite, ką jaučiate ir galvojate apie tai.
Septintas žingsnis
Atskirkite fantaziją nuo realybės. Šiame etape labai svarbu atskirti fantaziją nuo realybės. Fantazija apie beprotybę – tiesiog fantazija ir ji niekaip nesusijusi su realiu išprotėjimu. Ši fantazija tėra būdas geriau suprasti save ir savo poreikius. Pagalvokite, ką galėtumėte pakeisti gyvenime, kad juos patenkintumėte.
Kada elgtis nenormaliai yra tinkama?
Apie tai, kas yra normalu ar nenormalu, kalbamės su individualios psichodinaminės pakraipos psichoterapeutu Albertu Daugvila.
– Mes labai dažnai vertiname žmonių elgesį pagal kriterijų „normalu-nenormalu“, tačiau ta, kas normalu vienam, gali būti nenormalu kitam. Ar šis kriterijus gali būti objektyvus?
– Pirmiausiai reikėtų atskirti dvi sąvokas – „normalu-nenormalu“ ir „tinkama-netinkama“. Mūsų emocinės reakcijos ir elgesys priklauso nuo tam tikrų tradicijų šeimoje, visuomenėje, subkultūroje. Šiuo atveju paprastai vartojama sąvoka „tinkama-netinkama“. Pavyzdžiui, vienose šeimose atvirai pyktis, rėkti, konfliktuoti laikoma tinkamu elgesiu. Išsirėkę žmonės sėkmingai susitaiko ir draugiškai gyvena toliau. Kitose šeimose pakeltas tonas yra agresijos, netakto, labai blogo elgesio požymis. Vis dėlto daugelyje šeimų vyrauja nuostata, kad tai yra negražu, todėl pyktis atvirai nėra išreiškiamas. Kita vertus, atrandamos kitokios išraiškos formos – tokios, kaip nekalbadieniai arba stengiamasi kaltinimus pagrįsti loginiais argumentais.
Kitas pavyzdys. Jeigu pas mus gatvėje vyras viešai verktų, tai atrodytų labai keistai. Jis būtų laikomas silpnu, ištežusiu, nevyrišku, nors Pietų, arabų kraštuose po teroristinių aktų galima matyti, kaip vyrai labai atvirai rodo savo skausmą ir emocijas. Taigi „tinkama-netinkama“ sfera reglamentuoja ir emocinį žmogaus pasaulį. Juk niekur neparašyta, bet visi žino, kad laidotuvių metu prie karsto nepadoru juoktis. Tačiau jeigu tu atėjai į tolimo žmogaus giminės laidotuves, ar gali pasirodyti kažkas juokinga? Žinoma, kad gali. Taigi juoko reakcija iš tiesų gali kilti. Tačiau ją išreikšti ir pradėti juoktis, aišku, netinkama.
– Kas tuomet yra normalu ir nenormalu?
– Mano manymu, tai dažnai susiję su smerkimu ir patologija, todėl nenormalumo sąvokos psichologiniame kontekste aš pats vartoti nemėgstu. Pavyzdžiui, ant kažko labai supykti ir išreikšti savo pyktį, nesvarbu, kad aplinkui žmonės, bet tu užsiplieskei, nes tai palietė labai skaudžią tavo vietą, tu jautiesi puolamas ir nori save apginti, yra natūrali ir, mano akimis, normali reakcija, nors gal ir netinkama ir neadekvati tam tikroje situacijoje. Visada galima įlipti į kito žmogaus batus – tuomet supranti, kad jis kitaip elgtis negali.
Tarkime, žmogus reaguoja labai egocentriškai, asmeniškai, nes jam atrodo, kad iš jo šaiposi, jį apkalbinėja, nors iš tiesų tai neturi nieko bendra su juo. Taip yra todėl, kad jis pats save labai nuvertina, bet jam labai svarbu gerai pasirodyti, jis labai susirūpinęs, kokį įspūdį daro aplinkiniams. Galima būtų sakyti, kad jo reakcijos neadekvačios, bet žiūrint iš šio žmogaus pozicijų, jos natūralios. Jos tiesiog rodo problemą, kuri tokia didelė, kad jau darosi pastebima. Ar tai normalu? O ar normalu sirgti gripu? Niekas net nekelia tokio klausimo. O sirgti labai reta liga – normalu ar ne? Labai smarkiai reaguoti, užpykti ant kažko? Žmones, kurie mums kelia diskomfortą, trikdo mus, pakrikštijame nenormaliais, taip palengvindami sau gyvenimą – jeigu jis yra nenormalus, galiu mažiau dėmesio į jį kreipti.
– Kada nepasitenkinimas esama situacija ir gyvenimo prasmės paieškos perauga į depresiją, kurią jau tenka vadinti sutrikimu?
– Kalbant iš medicininės pusės, aišku, yra norma ir yra patologija. Tarkime, psichiatras turi aiškius kriterijus, kaip nustatyti, ar žmogus serga depresija. Egzistuoja tam tikras požymių sąrašas ir jei žmogus surenka pakankamai daug šių požymių, jie tęsiasi pakankamai ilgą laiką, diagnozė nesukelia didelių diskusijų. Ar normalu sirgti depresija arba turėti kokį nors asmenybės sutrikimą? Visuomenė, kažką apskelbusi nenormaliu, tarsi randa pasiteisinimą, leidžiantį nuo tokio žmogaus atsiriboti, neužjausti, nesirūpinti. Tai gynybinė reakcija – jie nenormalūs, mums nepriklauso. Manau, kad ir savižudybių požiūriu visuomenėje yra šiek tiek atsiribojimo. Tie žmonės laikomi tokiais, su kuriais visuomenė nenorėtų turėti reikalų, nes koks gi normalus žmogus žudytųsi? Tačiau kasdien nusižudo keletas žmonių ir tai didžiulė problema, netgi lyginant su autoįvykiais, kuriems skiriama kur kas daugiau dėmesio.
– Vis dėlto kaip turėtume elgtis su savo neigiamais jausmais?
– Taigi tinkama-netinkama jausmų išraiška – sąlyginis dalykas. Rodyti savo pyktį troleibuse galbūt netinkama, tačiau, tarkime, Ukrainoje, karo zonoje, manau, ir labai stiprios pykčio bei agresijos išraiškos yra normalios. Esant nežmoniškai situacijai būtų netgi nenormalu nereaguoti ir glaistyti ją – esą viskas gerai. Tokiais atvejais netgi reikia reaguoti, įsiterpti.
Taip pat reikia žinoti, kad normalu jausti visus jausmus – taip pat ir pavydą, neapykantą, gėdą, bejėgiškumą ir pan. Psichinės sveikatos požiūriu netgi sveika žinoti, ką tu jauti ir leisti sau tai jausti. Kaip mes tuos jausmus išreiškiame – tai jau mūsų asmenybės atsakomybė. Tarkime, kai aš pykstu, sveika žinoti, kad aš pykstu, kodėl ir ant ko. Kaip aš tai išreikšiu: patylėsiu ir užsisklęsiu, pasakysiu, kad mane įskaudino, ar mesiu puoduką, – tai jau mūsų kūryba, susijusi su sąvoka „tinkama-netinkama“. Pavyzdžiui, jeigu šeimoje įprasta iškrauti savo įtampas daužant lėkštes, o po to kartu jas sušluojant ir nusiperkant naują komplektą, tai gali vadintis normalu. Kita vertus, jeigu šeimoje yra mažas vaikas, kuris į visa tai žiūri išsigandusiomis akimis, jau kita situacija.
– Kalbėjome apie depresiją, bet yra kitas keistas kraštutinumas – perdėtas optimizmas...
– Optimistiški žmonės mūsų visuomenėje kelia nuostabą. Tokių žmonių pas mus daug nėra, nes madingiau skųstis. Jeigu tau viskas gerai, tau daugmaž užtenka pinigų, nesiskundi savo gerbūviu, tau įdomu gyventi ir nesunku dirbti – kažkas su tavimi negerai. Iš tiesų matau žmonių, patenkintų gyvenimu, bet jie elgiasi kukliai, nes tarsi nepadoru džiaugtis savo sėkmėmis. Perdėtas optimizmas – jau manijos sutrikimas. Tai afektinis jausmų sutrikimas, kai žmogus vengia žinių apie blogąsias gyvenimo puses.
Kai kurie žmonės tokiu dirbtiniu optimizmu ginasi nuo bėdų, vengdami įsisąmoninti savo neigiamus jausmus. Paprastai jie būna nelabai adekvatūs susitarimų, sumanymų, idėjų atžvilgiu. Aplinkiniai mato, kad toks perdėtas optimizmas nėra tikras. Iš tiesų šie žmonės nesijaučia gerai, bet net patys to nežino, nes šis jausmas išstumiamas į pasąmonę. Tiesa, grynos manijos išraiška – gana reta, dažniausiai sutinkamas bipolinis sutrikimas, kai tokio perdėto optimizmo periodai kaitaliojasi su depresija. Mažiau išreikštas variantas – paprasčiausia nuotaikų kaita.
– Kas yra perfekcionizmas – teigiama savybė ar patologija?
– Kai žmogus kelia sau ir aplinkiniams labai aukštus reikalavimus, kurie yra labai nelankstūs, dėl to kenčia ir pats žmogus, ir kiti. Kadangi tobulumui ribų nėra, perfekcionistai niekada nejaučia pasitenkinimo dėl savo veiklos, nes kažką padarius visada galima pasakyti, kad buvo galima padaryti dar geriau. Darbo rezultatų prasme tokie žmonės savo darbovietėse, aišku, vertinami, tačiau psichinės sveikatos, gyvenimo džiaugsmo prasme – tai labai sunkus bruožas.
– Kokia būtina sąlyga, kad žmogus jaustųsi gerai?
– Žmonės labai skirtingi, tačiau kiekvienam reikėtų stengtis pažinti save ir susidraugauti su savimi. Tuomet visi trukdantys charakterio bruožai švelnėja.
Daugiau įdomių ir vertingų sveikatos, psichologijos naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje. Prisijunk ir apie viską sužinok pirmas!