Kad psichotropiniai vaistai – vienintelis tikras būdas spręsti įvairius žmonių psichikos sutrikimus, nurašant kitų specializacijų atstovus į psichiatro asistentų gretas. Vadovaujantis tokiu požiūriu palaikome esamą neefektyvią, medikalizuotą psichikos sveikatos priežiūros sistemą ir tragiškus savižudybių, patyčių, įvairių smurto formų rodiklius.
Toks požiūris pademonstruotas neseniai publikuotame psichiatrės Nijolės Goštautaitės Midttun straipsnyje, kuriame ji teigia, kad psichiatrija – tai medicinos mokslo ir praktikos šaka, siekianti išgydyti psichikos sutrikimus, o be gydytojų psichiatrų ir psichikos sveikatos slaugytojų ši sritis negali veikti jokioje pasaulio šalyje. Tvirtinama, kad kitų specialistų dėka pasiekiama geresnių gydymo rezultatų. Tačiau papildomi specialistai įdarbinami ne todėl, kad gydytojai ko nors nemoka, o siekiant išspausti maksimalią naudą iš dešimtmetį mokyto psichiatro, o vaistai – pagrindinė priemonė gydyti psichikos sutrikimus.
Tai, kad gydytojai psichiatrai yra reikalingi ir svarbūs specialistai, turbūt niekas neabejoja. Tačiau psichiatro pozicija yra apibrėžta kaip gydančio specialisto, kuriam padeda kitų specialybių asistentai, deja, atspindi Lietuvos realybę psichiatrijos skyriuose bei psichikos sveikatos centruose. Remiantis šia logika, psichologinės terapijos yra jokiu būdų ne gydymas, o tik pagalba psichiatrui jo darbe. Lietuvos psichiatrijos ligoninėse psichologo funkcija dažniausiai apsiriboja psichodiagnostikos atlikimu – psichologas atlieka keletą testų ir padeda psichiatrui patikslinti diagnozę. Tačiau nei psichoterapija, nei psichologinis konsultavimas ligoninėse besigydantiems klientams paprastai nėra teikiamas, nes gydantis psichiatras, kaip jau tapo įprasta, numato gydymo planą ir apsiriboja medikamentiniu gydymu.
Mūsų šalyje, ratifikavusioje Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurioje įtvirtintos asmens teisės rinktis gydymą ir netgi jo atsisakyti, psichologinės terapijos nuvertinimas iki pagalbinės profesijos yra neadekvatus ir žalingas, siekiant realizuoti žmonių socialines ir žmogaus teises. Psichologinės ir socialinės intervencijos neturi priklausyti nuo biomedicininio modelio, jų tikslas – atliepti psichikos sveikatos paslaugų vartotojo interesus ir poreikius. Paternalistiniai sprendimai, siekiant atliepti neva „geriausius paciento interesus“ nebėra psichiatrijos praktikos duotybė. Tą patį galima pasakyti ir apie psichiatrų vadovaujamus psichikos sveikatos paslaugų vartotojų judėjimus. Jeigu prieš dvidešimt metų psichiatrės įkurtas klubas „13 ir Ko“ iki šiol yra neatiduotas pačių vartotojų valdymui, o klubo patalpos yra psichiatrijos ligoninėje, kyla klausimas apie šio psichikos sveikatos paslaugų vartotojų judėjimo esminių sąlygų – demokratijos ir nepriklausomumo realizavimą.
Kalbant apie psichikos sveikatos paslaugų vartotojų žmogaus teisių užtikrinimą, tikrai neturėtume šios srities piešti gražiomis spalvomis, džiaugiantis praktiškai nenaudojamu Žalos atlyginimo įstatymu ar teise skųstis paskutinei instancijai – Europos Žmogaus Teisių Teismui. Psichikos sveikatos sutrikimų turintys asmenys ar jų šeimų nariai neturi realios galimybės gauti kokybiškos pirminės teisinės pagalbos, nes praktika rodo, kad savivaldybėse organizuojama nemokama pagalba nepatenkina dėl ten veikiančių teisininkų kompetencijų stygiaus šioje specifinėje srityje. Žmonės ieško pagalbos nevyriausybiniame sektoriuje, kuris neturi resursų inicijuoti teisinių procesų, nes tokia veikla niekaip nėra finansuojamos valstybės. Maža to, dauguma psichiatrijos ligoninėse ir socialiniuose globos namuose esančių žmonių bijo inicijuoti teisinius procesus, nes bijo ir yra priklausomi nuo paslaugas teikiančių institucijų. O dauguma jų net nežino savo teisių.
Teismo nutartys Lietuvoje, skiriant priverstinį gydymą, dažnu atveju pabrėžia, kad toji nutartis negali būti skundžiama, užkertant kelią suabejoti šiuo sprendimu. Be to, skiriant priverstinį gydymą, nėra remiamasi antra, nepriklausomo psichiatro nuomone, kuri turėtų būti būtina, nepaliekant galimybės pasikliauti vieno gydančio psichiatro sprendimu.
Tuo tarpu pasaulyje vyksta esminė diskusija apie tai, ar priverstinis gydymas apskritai gali būti naudojamas, nes tai iš esmės pažeidžia prigimtinę žmogaus teisę į laisvę. Klausiama, ar psichiatrai turi prisiimti policininkų vaidmenį, nes sveikimas ir gydymasis yra žymiai veiksmingesnis, jeigu žmogus tai daro savanoriškai. Suomijoje išbandytas atviro dialogo metodas, kuomet siekiant išvengti priverstinės hospitalizacijos, tarpdisciplininė specialistų komanda vyksta pas pirmą psichozės epizodą patiriantį žmogų ir daug valandų dirba ne tik su psichozėje esančiu žmogumi, bet ir su šio asmens šeima, artimiausia aplinka ir bendruomene. Dedamos pastangos neskirti antipsichotinių vaistų ir išvengti hospitalizacijos.
Nijolės Goštautaitės Midttun tekste užsibrėžtas tikslas išgydyti (pacientus) yra ne visada realistiškas ir demonstruojantis vertikalią poziciją šių žmonių atžvilgiu, neakcentuojantis paties asmens dalyvavimo, programuojantis žmogaus pasyvią poziciją gydymo atžvilgiu.
21 amžiuje, išsivysčiusiose šalyse, teikiant psichikos sveikatos priežiūros paslaugas vyrauja sveikimo (angl. recovery) modelis, kuriame psichikos sutrikimų gydymas suprantamas kaip kelionė, o ne nustatytas rezultatas. Fundamentalūs šio požiūrio principai pabrėžia į klientą orientuotą požiūrį (angl. client-centered approach) vietoje į ligą orientuotą požiūrio (angl. illness-centered approach), siekiant sustiprinti žmogaus potencialą ir turimus psichologinius bei socialinius resursus, padėti kontroliuoti ligos simptomus ir tiesiog gyventi kokybišką gyvenimą turint psichikos sutrikimą.
Šiandien Lietuvoje daugiau nei 6000 asmenų gyvena socialinės globos namuose, iš kurių bent trečdalis yra žmonės, turintys psichosocialinę negalią. Taip, būtent psichosocialinės negalios terminas (o ne psichikos negalia) yra vartojama Neįgaliųjų teisių konvencijoje, pabrėžiančioje biologinius, psichologinius ir socialinius negalios determinantus. Dauguma šių žmonių, gyvenančių socialinės globos namuose, yra kasdien girdomi psichotropiniais vaistais sustojus į eilutę prie medicinos punkto tam tikromis valandomis ryte ir vakare. 21 amžiaus Lietuvoje yra paprasčiau uždaryti juos už tvoros ir duoti šiems žmonėms kasdien po tabletę, o ne kurti reikalingas socialinių paslaugų infrastruktūrą siekiant užtikrinti prigimtines laisves ir teises gyventi visuomenėje, o taip pat grąžinti visuomenei jos natūralią įvairovę.
Įvairių psichikos sveikatos problemų ir sutrikimų patiriantys žmonės, besikireipiantys į psichikos sveikatos centrus, taip pat gana lengvai gauna tabletę, kurią išrašo psichiatras, tačiau psichologinio konsultavimo ar psichoterapijos gauti ne visada pavyksta, nes net 108 Lietuvoje veikiančiuose psichikos sveikatos centruose ne visada sutiksi psichologą – vienas psichologo etatas yra priskiriamas 40 000 gyventojų. Psichoterapija apskritai yra labai menkai prieinama valstybiniame sektoriuje dėl itin menko šios paslaugos apmokėjimo, todėl daugelis žmonių keliauja pas privačiai dirbančius specialistus.
Praėjusių metų rudenį Pasaulio psichiatrų asociacija išsirinko naują prezidentą, profesorių Dinesh Bhugra. Jis – indų kilmės britas kuris atvirai ir viešai pasisakė esąs gėjus. Londono King‘s Koledžo profesorius Dinesh Bhugra kviečia imtis radikalių priemonių ne tik teikiant paslaugas psichikos sutrikimų turintiems asmenims, bet ir keičiant visą šiuo metu psichiatrijoje egzistuojantį socialinį ir medicininį požiūrį: „Kas yra mūsų pagrindinis tikslas: simptomų sušvelninimas ar socialinis funkcionavimas?“, – klausia jis. Štai kas yra ne 19 amžiaus, o 21 amžiaus psichiatrijos diskursas. Groteskiškas psichiatrijos institucijos matymas, apie kurį kalba Nijolė Goštautaitė Midttun atsiranda tuomet, kai psichiatrijos institucija gindama pirmapradį biomedicininį modelį nebeatliepia sudėtingų ir daugiasluoksnių psichologinių ir socialinių psichikos sveikatos veiksnių.
Beje, Pasaulio psichiatrų asociacijos prezidentas apgailestauja, kad psichiatrijos istorijoje buvo padaryta ir vis dar daroma daug žalos žmonėms, ypač homoseksualiems asmenims ir moterims. Jis prisimena, kaip prieš daugelį dešimtmečių jam teko sutikti psichiatrijos ligoninėje atsidūrusią nėščią šešiolikmetę todėl, kad buvo pastojusi ne santuokoje. Tuo tarpu šiandien mūsų šalyje yra psichiatrų, kurie vertina šauktinių tinkamumą tarnybai, uždavinėdami klausimus apie gėles ar potraukį moterims, siekdami įvertinti, ar tik koks gėjus neprasmuks ginti Lietuvos, o Lietuvos psichiatrų asociacija matydama tokius akibrokštus, nuolankiai tyli. Tuo tarpu tie patys homoseksualūs asmenys išgyvenantys milžinišką socialinį spaudimą ir homofobinius išpuolius, esant būtinybei, vengia kreiptis į psichikos sveikatos specialistus, nebūdami tikri, ar jie priims jų seksualinę orientaciją kaip duotybę, ar nesistengs jos išgydyti.
Taigi Lietuvoje keliami klausimai apie psichikos sveikatos paslaugų prieinamumą ir įvairovę, kvestionuojant biomedicininės psichiatrijos metodų dominavimą, nėra svetimi pasaulinei psichiatrų bendruomenei. Tačiau diskusija yra būtina, jau keliais dešimtmečiais vėluojančioje Lietuvoje, ieškant geriausių sprendimų, siekiant pagerinti tragiškus Lietuvos psichikos sveikatos rodiklius ir užtikrinti iki šiol neįgyvendinamas žmogaus teises.
Bendras požiūrio taškas galėtų būti Nijolės Goštautaitės Midttun įvardintas siektinas tikslas: kad psichikos sutrikimų turintiems žmonėms, lygiateisiškai su kitais, turėtų būti prieinamos kokybiškos ir veiksmingos sveikatos, socialinės, psichologinės, teisinės, būsto, įdarbinimo ir kitos valstybės teikiamos paslaugos. Tačiau siekiant suteikti kokybiškas ir efektyvias paslaugas, yra būtinas įvairių specialybių atstovų ir žmogaus teisių gynėjų bendradarbiavimas. O tai sunkiai įmanoma, jeigu vienos profesijos atstovai vertina kitus specialistus ne kaip lygius sau, bet kaip asistentus ir nepripažįsta daug metų egzistuojančių žmogaus teisių problemų psichikos sveikatos priežiūros ir socialinės globos srityse.
Susipažinti su N. Goštautaitės Midttun tekstu galite čia.
Teksto autorė yra nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė.