Daug psichopatų yra tarp aukšto lygio vadovų
Psichologė G. Petronienė pastebėjo, kad painiavos atskiriant šias dvi sąvokas yra daug, ypač dabar, vertinant Rusijos prezidento Vladimiro Putino elgesį ir asmenybės bruožus.
„Kiek paskaitai, visi V. Putiną laiko psichopatu, bet visi psichologai, ypač psichoanalitikai, kurie į tai gerai įsigilinę, laiko jį paranojiku.
Paranojikai ir psichopatai suliejami, nors tai du labai skirtingi asmenys. Etaloninis psichopatas ir etaloninis paranojikas iš viso gali būti labai mažai kuo panašūs, nebent tik savo amoralumu“, – kalbėjo G. Petronienė.
Kartais šiuos du tipus galima atskirti netgi išoriškai.
„Psichopatams būdingas toks truputėlį gariūniškas supermeniškas stiliukas“, – komentavo psichologė.
Tačiau jos kolega A. Jančiauskas mano, kad psichopatai išoriškai gali būti dvejopi: „Vieni tie, kurie prasčiau tvarkosi. Netgi yra skirstymas toks: psichopatai ir sociopatai.
Tarp labiau susitvarkiusių psichopatų, kaip tyrimai sako, yra daug aukšto lygio vadovų, daug žmonių, kurie dirba chirurgais“.
Tiesa, G. Petronienė suabejojo, ar chirurgai galėtų būti psichopatais, nes tiesiog negalėtų baigti Medicinos fakulteto, kur yra daug taisyklių.
„Vadovų, kurie staiga pratrūksta, staiga daro labai rizikingus veiksmus, nesivaldo išties būna. Jie turi kažkokią psichopatinę dalį. Dažniausiai jie būna kito tipo asmenybės, pvz., narcisistas su išreikšta psichopatine dalimi“, – teigė G. Petronienė.
A. Jančiauskas pastebėjo, kad psichopatai dažnai neturi atjautos, kad kažkam skauda. Taip pat dažnai jie neturi sąžinės ir kaltės jausmo.
„Jis neturi tokio žmogiško ryšio su žmogumi, kad susijungtų per emocinį kanalą, nes emocijų jis beveik neturi. Viskas daugiau yra šalti paskaičiavimai. Jeigu jis nėra impulsyvus, yra tiesiog mašina“, – mano psichologas.
Visgi, G. Petronienės nuomone, net ir mažiau impulsyvus psichopatas bus impulsyvesnis už bet kurį kitą tipą.
Paranojikai ilgai atsimena nuoskaudas
Paranojikas, G. Petronienės vertinimu, yra žmogus su detektyviniu mąstymu, mėgstantis sąmokslo teorijas ir įtariai žiūrintis į aplinkinius. O psichopatui įtarumas nelabai būdingas. Jis labai tiesiai eina tikslo link, viską aplink šluodamas.
„Paranojikas stebi aplinkinius, jam priešas nesnaudžia, budrumo negalima prarasti. Jam visada atrodo, kad aplinkui melas, kad žmonės vieną sako, kitą daro, kad, jeigu esi man geras, tai ko tau iš manęs reikia.
Jis renka informaciją, jos neatskleidžia. Senovėje kabindavo spynas, dabar diegia visas įmanomas saugumo priemones, nes jam baisu, rūpinasi konfidencialumu“, – vardijo G. Petronienė.
Taip išryškėja labai didelis skirtumas – paranojikui atrodo, kad yra daug priešų ir jis jaučiasi pažeidžiamas, nestiprus, o psichopatas nestipriu nesijaučia.
„Paranojiškos asmenybės yra jautrūs žmonės ir net menkiausius dalykus, pvz., jeigu kažkas nepasisveikino, jie iškart gali traktuoti kaip kažkokį sąmokslą, įžeidimą. Jie labai ilgai atsimena nuoskaudas ir labai daug kartų tas nuoskaudas savyje pervolioja. Tai žmonės, kurie labai daug laiko praleidžia nuoskaudose“, – pasakojo A. Jančiauskas.
Kiekvienoje partijoje yra paranojiškas branduolys
Manoma, kad vaikui paranojiškumas išsivysto jau vėlesniame amžiuje – vieni autoriai sako, kad iki 2 metų, kiti, kad vėliau, o psichopatija jau būna išsivysčiusi iki to arba išvis tai yra biologinis dalykas.
Psichologai sutarė: tarp paranojikų ir psichopatų yra labiau bei prasčiau funkcionuojančių žmonių.
A. Jančiausko nuomone, blogiau funkcionuojantys psichopatai yra geriau ištyrinėti, nes, pvz., dažniau pakliūva į kalėjimus, tačiau geriau funkcionuojantys psichopatai niekur nepakliūva ir tobulai maskuojasi visuomenėje.
„Aš daug sutinku paranojiškų bruožų turinčių žmonių. Šiuo metu iš 25 mano klientų mažiausiai keturiems–penkiems būdingas toks mąstymas. Aukšto lygio funkcionuojančių psichopatų yra buvę, bet jų mažai“, – įvertino psichologė.
A. Jančiauskas taip pat pastebėjo, kad psichopatų sutiko tik kelis.
„Vienas iš jų atėjo ir sako: „Žinai, mano problema, kad noriu moters tik tol, kol pirmą kartą permiegame ir nuo tada aš niekaip jos nebenoriu“. Mes su juo padirbėjome ir jis sako: „Aš suprantu, kad man nebus naudos iš viso to darbo“, – prisiminė psichologas.
G. Petronienė neabejoja, kad daug paranojikų yra ir tarp politikų.
„Netgi Nancy McWilliams rašo, kad kiekvienoje partijoje yra paranojiškas branduolys. Tai žmonės, kurie fanatiškai kovoja prieš priešą, jie tą priešą kartais dar ir susikuria bekovodami, yra superįtarūs. Aplink juos susiburia kiti paranojikai.
Vadovai irgi labai dažnai būna paranojiški, nes toks žmogus nuo mažens turi siekį „Aš jums parodysiu“. Ir dėl to mes juos matome. Jų yra daug“, – tikino G. Petronienė.
A. Jančiauskas mano, kad paranojiką skatina tapti vadovu sunkus santykis su autoritetu ir nenoras nieko turėti virš savo galvos.
Ne visi, kurie jaučiasi nesaugiai, yra paranojikai
Vis tik G. Petronienė patarė nevadinti paranojikais tų, kurie tiesiog yra įžvalgesni arba tiesiog yra baimingesni.
„Jeigu žmogus bijo, bet ta baimė jam nepereina į keršijimą, kovojimą, jis nėra paranojiškas, jis yra tiesiog nesaugus žmogus“, – mano G. Petronienė.
A. Jančiauskas pridūrė: „Paranojikas turi priešų, prieš kuriuos pradeda kovoti ir siekia galios. Jam reikia užimti galios poziciją“.
Paranojikais galima palaikyti ir tiesiog nukentėjusius žmones, patyrusius potrauminį stresą, arba tie, kuriuos išdavė, gali tapti paranojiškai pavydžiais, juolab, kad stiprus pavydo jausmas labiausiai būdingas paranojikams.
„Kartais mes visi dėl aplinkybių tampame paranojiškais, bet taip negyvename kiekvieną dieną“, – nuramino G. Petronienė.
A. Jančiauskas pritarė: „Tiek paranojiškumas, tiek tam tikra dalis psichopatijos gali būti mūsų pačių labai sveikos reakcijos tam tikrose nesveikose situacijose. Problema kyla tada, kai ant šitų elgsenų žmogus važiuoja ilgą laiką ir tai tampa jo įprastomis elgsenomis, jis jomis reaguoja net į labai sveikas, saugias situacijas, kai kažkas pasakė kažką draugiškai ir neutraliai, o jis tai įvertina, kaip kažkokią kritiką. Paranojiški žmonės yra labai jautrūs kritikai“.
Ar Putinas yra psichopatas?
Kuo skiriasi psichopatas nuo paranojiko išsiaiškinti svarbu, bandant suprasti V. Putino asmenybę.
„Jis turi tikrai labai didelę paranojinę dalį ir daug kas ją pražiūri. Visi žiūri, kad tai – žmogus be moralės, bet ten yra didžiulė baimė, labai kruopščiai sumontuota saugumo sistema. Ir, kiek žinome apie jo vaikystę, ji vėlgi nėra, kaip psichopatų, kur žmogus išlindęs iš kažkokios alkoholikų šeimos. Tai yra iš specifinių tėvų šeimos, kaip mes žinome, kurie turėjo savo idealus, galbūt kažkokius fanatiškus, nesveikus. Kad jis buvo mažo ūgio, galbūt nemėgiamas – vėlgi tai galėjo sukurti tą paranojinį nusistatymą, kad aplinkui yra priešai ir aš vis tiek užlipsiu, savo padarysiu, bet labai saugosiuosi savo priešų“, – pastebėjo G. Petronienė.
A. Jančiauskas pratęsė: „Kalbant apie jėgos struktūras, visą teisininkų klaną – ten paranojiškų žmonių yra labai daug. Iš dalies visa ta elgsena detektyviško matymo, grėsmių numatymo, yra apdovanojama toje srityje ir tas bruožas yra svarbus“.
G. Petronienė, apžvelgusi savo klientus, pritarė, kai kurie pas ją ateidavę teisininkai turėdavo paranojiškų bruožų, kartais ir gana sveikai.
„Bet mačiau ir daug žmonių, kurie yra nekomandiški, dirba vieni, bet yra perfekcionistiški ir sėkmingi“, – sakė psichologė.
Anot jos, paranojiku gali būti ir psichoterapeutas: „Psichoterapeutui reikia pamatyti, kas nepasakyta. Čia šiek tiek paranojiškumo turi būti įjungta. Daug žmonių yra tokie ir jie pradeda nesaugiai jaustis, atėję į grupę.
Atvykę į psichoterapines grupes žmonės su paranojinėmis savybėmis patirdavo klaikų nesaugumo jausmą iš pradžių. Vieni po to prisitaikydavo, kiti paskui išeidavo“.
Kas pavojingesnis?
Vis tik ar gali kartu koegzistuoti psichopatija ir paranojiškumas?
„Dirbdamas su priklausomais žmonėmis mačiau, kad kuo labiau jie tampa nuo kažko priklausomais arba nuo tam tikros medžiagos, arba nuo tam tikros elgsenos – tai gali būti tiek seksualinė elgsena, tiek visokie lošimai, tuo labiau jie tampa psichopatiškais. Man atrodo, psichopatija irgi galima susirgti. Vienas iš variantų, kad ja galima susirgti nuo galios vartojimo, gal nuo buvimo pačiame viršuje“, – darė išvadas psichologas.
G. Petronienė atitarė: „Vieni paranojikai yra grynieji, netgi obsesiški, kuomet įmanoma pamatyti kokį nors jų emocinį nuslydimą tik vieną kartą per 5 metus, o kiti turi nuolatinius pykčio išpylimus – nesveikus, nenormalius, impulsyvius veiksmus, kurie jų pačių paranoją tik padidina ir jiems patiems kenkia. Nes, jeigu nori strategiškai kovoti su priešu, kuris niekada nesnaudžia, turi būti supersusikontroliavęs, kad priešas nieko net neįsivaizduotų.
Kai kurie paranojikai, manoma, turi dažniau ribinės asmenybės bruožų. Jie išsilieja, bet ne ta šaltąja jėga, ne piktu būdu užvaro ant žmogaus, bet vis tiek tame lieka gal kažkoks ir sadistiškas, bet emocinis turinys su atjauta.
Psichopatą ir ribinę asmenybę skirti dar sunkiau – ribinė asmenybė yra šiltesnis padaras, o psichopatas – labai šaltas. Abu yra impulsyvūs, labai priklausomi nuo blogų nuotaikų ir nenorintys valdytis“.
A. Jančiauskas pastebėjo, kad paranojikai yra labai stiprūs kovotojai už teisybę, kuomet jiems atrodo, kad kažkas vyksta labai neteisingo ir jie turi kovoti.
„Dažnai jie jaučiasi, kad kovoja ne tik už save, bet ir už geresnę visuomenę – sugeba nusipiešti idealus“, – sakė psichologas.
„Kartais paranojikas yra beveik kaip šventas žmogus. Jeigu jo protas nenuėjo į kažkokį įsivaizduojamų priešų kūrimą ar sąmokslo teorijas, jeigu jis išliko blaivus, jis yra labai fanatiškas, ištikimas bendražygiams. Jo vertybės būna labai gražios ir didelės, jie gali labai daug padaryti.
Yra tik vienas labai negražus momentas: iš baimės paranojikas gali pasiduoti bet kam, pvz., korupcijai. Jie turi labai stiprų baimės jausmą. Psichopatas tokių vertybių neturi, yra paprastasis grobikas – jam rūpi užsigrobti kuo daugiau galios. Yra šiek tiek a la kalėjimo kastų pagarbos, kai, jeigu tavo galia didesnė, aš tave gerbiu. Ji yra tokia banali, bet tikrai ne tokia subtili, kaip paranojiko. Baimei jis nepasiduoda taip lengvai. Jis bijo gėdos, pasirodyti silpnas.
Psichoanalitikai rašo: labai keista, bet kartais psichopatas net gali prisipažinti, kad padarė nusikaltimą, kad nepasirodytų kažkokiu verkiančiu apsisiojusiu darželinuku“, – pratęsė G. Petronienė.
A. Jančiauskas mano, kad, kai priešais atsisėda psichopatiška asmenybė, nori-nenori pradedi jausti grėsmę.
„Paranojiški žmonės yra pajautrinti grėsmei. Taigi, kai galvoju apie psichopatišką ir paranojišką, jiems labai sunku būtų draugauti. Nes paranojikas yra tas pirmasis, kuris pastebi net ir labai švelnias psichopatiškas savybes ir tą žmogų šalina“, – įsitikinęs psichologas.
G. Petronienė mano, kad šalia paranojikų daugelis psichoterapeutų jaučia baimę ir ne be reikalo.
„Tai yra žmogus, kuris, jeigu jam neįtiksi, gali tave skųsti, toli eiti, su tavimi bylinėtis. Realiai jis netgi daug pavojingesnis už psichopatą. Nes, kad psichopatas muštų psichoterapeutą, labai retas atvejis – turi kažkokioje specialioje vietoje dirbti. O, kad paranojikas tave apskųstų, kiek galėtų, tiek tau pakenktų per socialinius tinklus, yra labai dažnas dalykas. Su tuo bent kartą yra susidūręs kiekvienas psichoterapeutas ir išvis kiekvienas žmogus“, – neabejojo G. Petronienė, pridūrusi, kad paranojikas atsiminti nuoskaudas ir bylinėtis gali net ir 10 metų, nes jam tai patinka.
Psichologai laidoje aptarė ir kaip paranojikas be psichopatas suvokia save.
Paranojikas save suvokia kaip silpną žmogų, kovojantį už gėrį. Tuo metu psichopatas galvoja gyvenantis dėl savęs ir savo įdomumo. Visa kita, kas aplinkui, yra tiesiog priemonės, kurios pateisina tikslą.
„Paranojiko vertybės yra teisuoliškos, kaip jis įsivaizduoja, kad tą priešą reikia įveikti, o psichopatas yra tiesiog bebaimis supermenas. Ta prasme jis yra geriau už paranojiką“, – mano G. Petronienė.
Psichologai atkreipė dėmesį, kad skiriasi ir psichopato bei paranojiko vaikystės potyriai.
„Paranojikas vaikystėje patyrė labai didelę grėsmę, pažeminimą. Kažkas su juo nesiskaitė – gal mokykloje jis buvo per storas ir visi iš jo tyčiojosi, gal vienas iš tėvų buvo paranojikas. Tai žmogus, įpratęs bijoti, žmogus, kuriame užgimė keršto jausmas, kad būtinai reikės, kai būsiu stiprus, atkeršyti. Taip pat tai yra žmogus, kuris išmokytas bijoti. Rašoma, kad, jeigu vienas iš tėvų yra pranojikas, vaikas jau pradeda detektyviškai mąstyti kartu su tėčiu ar mama, kokie žmonės yra pavojingi.
O psichopato pavyzdys yra vienas iš tėvų, kuris yra psichopatas. Jis supranta, kad stipriesiems viskas galima. Dažniausiai kitas iš tėvų – nuolaidumo pavyzdys – šventoji, mazochistiška mamytė, kuri neuždeda vaikui ribų, arba seneliai“, – pasakojo G. Petronienė.
Senstant paranojos daugėja
Psichologė paranojikams teigė besistengianti neparodyti savo stiprumo, kad žino kažką apie jį daugiau negu jis galvoja, neparodyti jokios kontrolės.
„Prieš užduodama klausimą sakau: „Ar galiu jūsų paklausti šia tema?“ Nes, jeigu jis pajaus, kad jį spaudi, kažką žinai, jis staigiai gali suprasti, kad iš jo pasityčiosi, tą informaciją kažkam panaudosi. Šalia paranojiko geriausia pasirodyti silpnu, nuoširdžiu ir atviru žmogumi. Tada jis net norės tau gero, pasitarnauti, kažkaip atsidėkoti.
O šalia psichopato visiškai atvirkščiai – turi demonstruoti galią, parodyti, kad tu čia viršininkas“, – atviravo G. Petronienė, pridūrusi, kad reikia nuo paranojikų labai saugoti tuo pačiu savo privatumą.
A. Jančiauskas papildė, kad su paranojiku reikia būti kiek įmanoma nuoširdesniam, nes jis labai greitai pajus, ar neturi jo atžvilgiu kokių blogų ketinimų.
G. Petronienė pastebėjo ir tai, kad senstant paranoja didėja, o psichopatija mažėja.
„Paranojikas viduje nesijaučia piktas, tik nori apsiginti, bet ginasi puolimu. Kita vertus, paranojikui irgi atrodo, kad kiti, kaip ir jis – vieną sako, kitą daro. Jo smegeninės kažkokioje dalyje yra košė – tai visiškai pasimetęs žmogus“, – neabejojo G. Petronienė.
„Paranojikas yra labai nusivylęs ir labai vienišas. Jo pasitikėjimas buvo labai apviltas ir kiek kartų bandė pasitikėti kitais, tiek jį dar labiau apvildavo“, – pritarė A. Jančiauskas.
Visą „Žinių radijo“ laidą „Apie tave“ galite peržiūrėti čia: