Dauguma sutrikimų, net vaikų ir paauglių, buvo priskiriami šizofrenijai. Ši liga buvo diagnozuojama ir autizmu sergantiems vaikams, ir prieš sovietų sistemą stojusiems disidentams. Šia taisykle remtasi ir diagnozuojant beprotystę Kaune 1972-iais susideginusiam Romui Kalantai.
Praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vis dar verda ginčai, kuris požiūris teisingesnis – teikti veiksmingą bendruomeninio pobūdžio pagalbą ar slopinti medikamentais stacionare, kaip sovietmečiu.
Penkiolika nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų susivienijo į koaliciją „Psichikos sveikata 2030“. Seimui pristatytas planas, siūlyta ieškoti lėšų kompensuoti psichologines konsultacijas, psichosocialinę pagalbą, kuri sumažintų savižudišką elgesį, padėtų ir iškilus kitoms problemoms. Tam reiktų per artimiausius trejus metus 25 milijonų eurų. Tačiau šie siūlymai, matyt, liks ant popieriaus.
Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė sako, kad per tikslines programas visai vaikų sveikatai skirta 42 mln eurų, atiduoti du trečdalius tik vaiko psichikos sveikatai nėra galimybių.
„Lietuva negali pilnai atitikti Skandinavijos valstybių standartų tų valstybių, kurios įvardijamos kaip gerovės valstybės, kurios nuo savo BVP gali skirti iki 10 proc.“, – tikina sveikatos apsaugos ministrė R. Šalaševičiūtė.
Pasipiktinę strategijos rengėjai atviru laišku kreipėsi į aukščiausius šalies vadovus, sveikatos apsaugos ministrę bei atsakingą už sveikatos apsaugą parlamentinį komitetą. Šio vadovė Dangutė Mikutienė atkerta, kad pinigų yra, tačiau jie esą išleidžiami išlaikyti neveiksmingiems centrams regionuose.
„Tegu ministrė nemeluoja, dėl to, kad 2014–2016 metų priemonių įgyvendinimo plane yra skirta 20 mln litų ir jie yra skirti būtent šitoms „kietosioms“ investicijoms. Turi būti labiau prieinamos paslaugos psichologų, psichoterapeutų paslaugos, o ne vien tik viską varyti į medikamentinį gydymą, išlaikyti armiją valdininkų, kurie sėdi centruose ir neaišku ką daro, kai paklausi, jie sako: dirbam“, – teigia Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė D. Mikutienė.
Psichologas Paulius Skruibis sako, kad dabar psichologinių problemų turintys stumiami gydytis vaistais. Suskaičiuota, kad psichotropiniams vaistams kasmet išleidžiama apie 20 mln eurų, o psichologinėms intervencijoms reikėtų po 8 mln. Tai – du kartus mažesnė suma nei dabar skiriama medikamentams.
„Jeigu žmogus nori gauti kažkokią pagalbą, jis be problemų gaus pagalbą vaistais. Bet jis susidurs su milžiniškom problemom, jeigu jam ta pagalba reikalinga ne vaistais. Jis dažniausiai tai galės padaryti tik savo sąskaita. Žmonės, kurie negali už tai susimokėti. Ir tada jie šitų paslaugų negali gauti“, – tikina „Jaunimo linijos“ vadovas P. Skruibis.
Psichikos sveikatos strategijos kūrėjai siūlo pagaliau iš esmės modernizuoti psichinės sveikatos priežiūros infrastruktūrą, mažinti stacionarinio gydymo psichiatrinių ir globos įstaigų. Globos namuose gyvena apie 4000 vaikų ir apie 6000 neįgalių suaugusiųjų. Anot vaikų psichiatro Dainiaus Pūro, būtinas proveržis plėtojant ne medikamentinius gydymo ir reabilitacijos būdus.
„Žmonės gana greitai supranta. Jie nueina į tą oficialią sistemą (tai yra, psichikos sveikatos centrai ir t. t.), tada jie grįžta, sako, kad jiems reikia tikros pagalbos, o ne tik vaistų. Tikra pagalba sunkesniam vaikui yra kelių specialistų gana ilgas ambulatorinis darbas su vaiku. Tai tokių tikrų komandų neturime Lietuvoj. Ir mūsų tada klausia, iš kur pinigų paimsime. Tai politikai ir yra tam, kad nuspręstų prioritetus“, – aiškina VU Medicinos fakulteto profesorius D. Pūras.
Valdžios požiūrį į vaikų psichikos sveikatą puikiai iliustruoja griūvantis Vaiko raidos centro pastatas Vilniuje ir užsitęsęs šios problemos sprendimas. Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovė Dovilė Šakalienė pastebi, kad sveikatos apsaugai skiriamos lėšos nėra tokios menkos, kaip kalbama. Svarbu kaip tie pinigai naudojami.
„Kalbant apie žmones, kuriems yra virš 65 metų, jų segmentas vis didėja mūsų visuomenėj, ten savižudybių ir depresijų skaičius yra pats didžiausias. Ar jie gauna pagalbos, galiu atsakyti, kad ne. Todėl, kad tik 5 proc. psichologinės pagalbos poreikio yra patenkinama. Tai šitoje vietoje aš matau labai ryškų teisės į sveikatą pažeidimą, kuo grupė pažeidžiamesnė, tuo jis yra didesnis. Labiausiai nukenčia pagyvenę žmonės ir vaikai“, – sako Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovė Dovilė Šakalienė.
Tuo metu vienos iš stambiausių Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės vadovas Valentinas Mačiulis pareiškė, kad jei rėksniai imasi pertvarkų – gero nelauk. Ponas V. Mačiulis kalbėti atsisakė, tad pateikiame jo viešą pasisakymą.
„Gavome patikinimą, kad bus finansuojami brangūs tyrimo ir gydymo metodai, tokie kaip elektroimpulsinė terapija bei transkranijinė magnetinė stimuliacija. Tai – brangios paslaugos. Planuojama vienam pacientui apmokėti dešimt tokių procedūrų.“ ( paimti iš „Lietuvos sveikata“, 2015 spalio 9 d.)
Būtent tokio gydymo vaistais, vadinamuoju elektrošoku, fiksavimo prie lovos labiausiai bijo autizmo sindromu sergančių vaikų tėvai. Negavę savo vaikams būtinos pagalbos Lietuvoje, priversti jos ieškoti užsienyje. Prieš pusmetį rodėme šešiamečio Danieliaus šeimą, kuri dėl sūnaus paliko namus, gerus darbus Lietuvoje, išvyko į Didžiąją Britaniją. Danieliaus mama dabar sako, kad britai jos sūnui tiesiog mokykloje teikia pagalbą, kurios Lietuvoje buvo sunku rasti ir už pinigus.
„Iš karto gavo Danielius asistentę, kuri kiekvieną dieną dirba su juo. Visas tas paslaugas, ką mes turėjome Lietuvoj privačiai, čia jis gauna mokykloje. Lietuvoj ėjom į darželį paprastą. Jis buvo diskriminuojamas, buvo vadinamas, atsiprašau už pasakymą, „durneliu“, „nesveiku“. Buvau sulaukusi direktorės skambučio, kad „šitą darželį gali lankyti tik sveiki vaikai ir jūs turite auklėtojams bučiuoti rankas kojas, kad jūsų vaiką prižiūri“. Vakar buvau tokiam susirinkime, kaip geriau dirbti su juo pasiekti geresnį rezultatą. Tai apie tokią pagalbą Lietuvoj tikrai tegaliu pasvajot. Ir viską čia pati mokykla siūlo, tiki jie prašo tėvų pritarimo“, – pasakoja Danieliaus mama.
Čia reikėtų priminti ką tik sveikatos apsaugos ministrės ištartus žodžius, kad Lietuva nėra gerovės valstybė, tad negali tenkinti visų norų. Tačiau kai šie „norai“ – vaiko ateities klausimas, ar valstybė neturėtų pirmiausiai paisyti jo interesų, palikdama didelių dėdžių ambicijas nuošaly?