– Akivaizdu, kad dabartinis gyvenimo tempas yra labai greitas. Kas su mumis atsitinka, jei nespėjame su juo?
– Kiekvienas iš mūsų turi savo įgimtą vidinį greitį, kuris skubinant yra visiškai ignoruojamas. Kaupiasi nuolat neišreikštos emocijos, žmogaus dvasinė būsena darosi bloga. Perdegame. Vakarų Europos ligoninėse jau atsidaro vadinamieji perdegimų centrai, kur žmonėms teikiama pagalba dėl perdegimo sindromo. Ir Lietuvoje toks sindromas jau egzistuoja, tačiau jis dar taip nevadinamas.
– Ar tai yra daugiau dvasinė būsena, ar pereina į kūną?
– Iš pradžių tai yra dvasinė būsena, tačiau vėliau pereina į kūną, kuris pradeda sirgti. Kiekvieno žmogaus gyvenime būna tokių etapų, kai jis jaučiasi „perdegęs“.
– Ar įmanoma vakare po darbo atsigauti, atgauti savo vidinį greitį?
– Paroje yra 24 valandos, jas dalijame iš trijų – 8 valandos darbui, 8 – pačiam žmogui, jo šeimai, jo poreikiams, pomėgiams, 8 – miegui. Turime laikytis tam tikrų priemonių dvasios ir kūno apsaugai, taigi normalu yra turėti dvasios konsultantą – psichoterapeutą, kūno trenerį, namų tvarkytoją.
Žinoma, tai gali sau leisti tik aukštesnio pragyvenimo lygio sluoksnis, kitiems tenka tvarkytis patiems. Jei darbui tenka skirti daugiau laiko nei 8 val., tuomet asmeniniam gyvenime tenka verstis su 6 valandomis. Miego daug negalime mažinti, nes 6 valandos jau yra riba, kuri kenkia sveikatai. Poilsis turi būti aktyvus, o drybsojimas prie televizoriaus yra tiesiog nuodėmė. Apskritai televizoriaus žiūrėjimas yra darbinė veikla, tai yra pasyvus darbas, nes smegenys dirba.
– Ar psichologai skirsto žmones pagal prigimtį į tam tikrus tipus pagal vidinį greitį, temperamentą?
– Tam tikrą dalį nervų sistemos persijungimo procesų genetiškai paveldime, o kitą dalį – ugdome. Galime ugdyti įvairiai – jei greitį lėtiname, ugdome kruopštumą, pedantiškumą. Tėvai dažnai skubina vaikus, tačiau vienas vaikas iš prigimties gali daug judesių per minutę padaryti, o kitas – daug mažiau. Jei vaikas lėtas, o tėvai norti greitos veiklos, tuomet atsiranda nerimas, vaikas greičiau pasimeta, darosi jautrus. Vėliau, jau būdami suaugę, galime išmokti skaityti nerimą, pajausti, kas mums yra, kodėl mes vidumi esame tokie jautrūs, kodėl susitraukiame gindamiesi.
Jei vegetacinė nervų sistema turi vienokį polinkį, o ugdomas kitas, tai adaptacija prie pasaulio visuomet yra sudėtingesnė. Reikia vaiką pažinti, atpažinti jo silpnąsias ir stipriąsias puses, būti su juo tokiu, koks jis yra. Tai gyvenimo menas. Labai retai vaikui nusišypso tokia laimė, kad tėvai jį supranta ir atpažįsta. Gamta dažnai taip pasielgia, kad vieno temperamento tėvams pasiūlo kito temperamento vaiką. Taip mums pasiūlomas išbandymas pažinti vaiką, artėti prie jo, patiems keistis, kad galėtume būti su vaiku.
Skatinčiau pirmiausia pažinti, o paskui mokytis draugauti su kitokio temperamento žmogumi. Tai yra įdomu. Žmonių vidiniai greičiai skiriasi taip pat kaip ir gamtos reiškiniai. Įsivaizduokime, kad mes prieiname prie obels ir liepiame jai per pavasarį užmegzti vaisius ir juos sunokinti. Suvokiame, kad tai absurdas, o su žmonėmis taip elgiamės.
– Kaip lėtam žmogui apsisaugoti nuo nuolatinio spaudimo būti greitam?
– Tokiu atveju reikia ugdyti kritinį mąstymą. Tai labai padeda. Gelbsti ir yra naudinga trečioji šalis, kitas požiūris. Tarkim, viena šalis vaiką spaudžia, o kita – padeda tai pamatyti. Čia paprastai gerą darbą atlieka močiutės. Vaikas dažniausiai sužalojamas tada, kai neturi nuomonių pasirinkimo galimybės. Tuomet, jei vaikas nesugeba įtikti tėvams, jis jaučiasi kaltas, negeras, o kai aplink – nuomonių įvairovė, ugdomas vaiko kūrybiškumas.
Vaikui paaiškinama, kad pasaulyje vyrauja nuomonių įvairovė ir jam teks pasirinkti. Jam gali padėti pasirinkti mama, gali padėti tėtis. Tuomet jis jaučiasi saugus. Tuo atveju, jei tėvai imasi už „teisybių“, jie ima kariauti, o vaikas pradedamas lenkti į vieną ar kitą pusę. Kare teisybės nėra, tuomet vaikas nukenčia, jį apima įtampa, nerimas. Nerimas – tai padidėjęs vidinis greitis, atsiranda daugiau vienatvės, vaikui tenka ieškoti trečiojo asmens, trečiosios nuomonės, ir tai dažniausiai būna bendraamžiai.
– Kaip mums išmokti gyventi pagal savo vidinį greitį?
– Klausiate, kaip mums gyventi darnoje patiems su savimi? Atsakyčiau, kad tai ir gyvenimo ritmas, ir tempas, ir mityba, ir treniruotės, ir kelionės, kartais atsitraukimas į vienatvę, o kartais – į šeimą, į draugus. Sveikas gyvenimo būdas apima daug elementų. Man asmeniškai yra svarbu pajusti gyvenimo ritmą. Tai reiškia, kad mano vidiniai poreikiai yra suderinti su išoriniais, kad mano darbas man leidžia tenkinti ir kitus gyvenimo poreikius, gyvenu, jausdama komfortą, gyvenimo skonį.
Kai žmogus parduoda save tarnybai, jis turi tvarkytis tam tikrame duotame laike, taigi, jis veda derybas su darbdaviu dėl laiko, dėl erdvės, dėl pinigų. Tai derybų vieta. Dabar darbdavių iniciatyva norima maksimaliai padidinti darbo jėgos dinamiškumą, kad sutrumpėtų darbuotojo buvimas vienoje vietoje, kad būtų lengviau žmones atleisti. Kiekvienas dešimtmetis pasiūlo tam tikras savitas situacijas.
Kita vertus, aukštesnės darbo kultūros šalyse yra įprasta keisti darbo vietą, numatyti sutartis tik metams ar penkeriems, siųsti savo darbo CV dešimtims darboviečių, nes yra iš ko rinktis, ir žmogus nuolat ieško, kur jam geriau. Tuo tarpu mūsų žmonės, jei jų netenkina Lietuvos darbdavių pasiūlymai, gali rinktis tik emigraciją, neturi didesnio pasirinkimo. Manau, kad ateis laikas, kai žmogus rinksis tai, kas jį tenkina. Tai ateities perspektyva.
– Ar mūsų vidinis greitis per gyvenimą keičiasi, ar išlieka pastovus?
– Keičiasi, nes jis neišvengiamai susijęs ir su išoriniu greičiu. Jaunas žmogus turi daug pasirinkimo galimybių, o su kiekvienu praeinančiu dešimtmečiu pasirinkimų mažėja. Baigiantis laikui, lieka vieni bėgiai, jie gali būti labai kokybiški, labai geri, bet jau vieni, kai daugiau susikoncentruojama į gylį, į gelmę. Kol esame moksleiviai, visko mokomės mažai apie daug, tai vidurinės mokyklos kursas. O paskui jau renkamės daug apie mažai, nes pasirenkame kurį nors vieną kelią.
– Kita vertus, žmonės ir patys taip įsijaučia į darbą, kad tampa darboholikais, perfekcionistais...
– O taip, tai dažnas reiškinys, bet perfekcionistai ir darboholikai skiriasi. Perfekcionistas – tai toks žmogus, kuris nori aukščiausios kokybės. Darboholikui svarbiausia yra pats procesas. Jis visą laiką darbe, procese, kur jis yra reikšmingas. Jis apleidžia kitas gyvenimo sritis, atsitraukia nuo šeimos, nuo kultūros, nes darbas jam įdomesnis. Tai jo gyvenimo malonumas, o visa kita – antraeiliai dalykai.
Perfekcionistas kelia sau tikslą – jis nori įkopti į patį aukščiausią kalną ir greitai. Jam procesas ne taip svarbu. Paprastai lyderiai orientuojasi į tikslą ir greitį. Man daro įspūdį jauni žmonės, kurie pas mus ateina vos baigę vidurinę mokyklą. Jie jau yra numatę visus savo karjeros laiptelius, kuriais turi užkopti. Tuos laiptelius dažnai jie ne patys susikuria, jiems labai daug padeda artimieji, taip ir neįgyvendinę savo užmojų, tad per vaikus nori atsigriebti. Gyvenimo ratas tokiems žmonėms susiaurėja, ir jie leidžiasi pirmyn, lipdami vienas kitam per galvas... Jie stengiasi ignoruoti, kuo už tai sumokės ir ko neteks gyvenime.