„Mane, jauną studentę, tik pradėjusią studijas, ši liga užgriuvo visiškai netikėtai. Viskas prasidėjo vieną rytą nuo akies paraudimo ir jausmo, jog kažkas į ją įkrito. To, kas laukė toliau, net didžiausiam košmare nebūčiau susapnavusi.
Paraudimas, kuris, maniau, praeis per keletą dienų, pradėjo ilgą, pilną laukimo ir skausmo kelionę. Ligos eiga buvo nenuspėjama, o galiausiai komplikacijos buvo tokios, kad kilo grėsmė ir mano tolimesniems gyvenimo planams. Nuo mažų dienų žinojau, kad būsiu gydytoja, visiškas gyvenimo paradoksas yra tai, kad žadėjau būti būtent akių ligų gydytoja ir supratau, kad apakimas viena akimi būtų užkirtęs tam kelią ir nebūčiau grįžusi į medicinos studijas“.
Ragenos uždegimas yra klastinga liga, todėl klausti gydytojų, kokios tokios ligos išeitys ar prognozės, buvo nepaprastai skaudu: „Iš pradžių, kol nesuvokiau situacijos rimtumo, norėjau tik vieno – kad viskas kuo greičiau baigtųsi ir galėčiau grįžti į mokslus. Tačiau vėliau, kai situacija blogėjo, supratau, kad tai nėra paprasta liga, kad regėjimas labai trapus dalykas ir kad medicina nėra visagalė. Mano pasaulis griūva, ir niekas negali to griuvimo sustabdyti“.
Ypač jautriai Žemyna pasakoja apie tą momentą, kai sužinojo, kad jos regėjimą gali išgelbėti tik donoro ragena.
„Tuo metu gulėjau ligoninėje. Gydytojų konsiliumas konstatavo, jog mano ragena yra perforavusi (medicininis terminas, reiškiantis, kad ragena prakiuro), ir reikalingas skubus chirurginis gydymas. Tuomet gydytoja pasakė, kad yra donoro ragena, ir galiu pradėti ruoštis operacijai.
Viskas vyko labai greitai. Turėjau susitaikyti su mintimi, kad kelio atgal nebėra. Palyginimas, jog mano pasaulis griūva, pasikeitė į tai, kad jis sugriuvo: mano pačios ragenos išgydyti nebepavyks, o chirurginis gydymas negarantuos, jog viskas bus gerai. Apie savo donoro prasmę šioje situacijoje mintys užplūdo vėliau, jau po transplantacijos, kai atsimerkusi ta akimi pamačiau balionus savo palatoje“, – pasakojo Žemyna.
Apie donorystę ir transplantacijas jauna mergina žinojo, nes domėjosi šia sritimi. Tačiau, kad to prireiks jai pačiai, niekada nebuvo net pagalvojusi.
„Iki ligos visos žinios buvo tik teorinės, kad transplantacija gelbsti kažkam gyvybes. Net nebuvau susimąsčiusi, kad to artimoje ateityje prireiks ir man. Daugybė minčių užplūdo po operacijos, kurios jaunam žmogui įprastai nebūdingos.
Supratau, kad man ir mano šeimai tai buvo didžiausias stebuklas, kuris suteikė tiek džiaugsmo, o tuo pat metu kita šeima gedėjo dėl netekties. Ilgai dėl to jaučiau kaltę. Dabar požiūris, aišku, pasikeitė, donoras tapo didžiausia mano gyvenimo atrama ir motyvacija dėl suteikto šanso pradėti statyti pasaulį iš naujo, tik šį kartą gražesnį, ne tik dėl savęs, bet ir dėl jo, – apie savo išgyvenimus pasakoja Žemyna.
– Dabar kitaip žiūriu į gyvenimą ir tikrai jaučiuosi labai skolinga, nors žinau, kad padėkoti tai šeimai galimybės neturiu. Šeimai, kuri man suteikė antrą šansą, visada jausiuosi dėkinga ir jų dėka vieną dieną tapsiu gydytoja“, – sunkiai tramdydama jaudulį, sako mergina.
Šiuo metu Žemyna baigia ketvirtuosius medicinos studijų metus. Puikiai mato, ir ne gydytojai tikrai nepastebi buvusios sudėtingos operacijos. Neturėdama kitos galimybės išreikšti dėkingumą ir įprasminti donoro dovaną, Žemyna papasakojo savo sėkmės istoriją, kad kuo daugiau žmonių žinotų, jog suserga ir jauni žmonės, kuriems donoro dovana suteikia galimybę toliau gyventi ir siekti savo svajonių.
Baigdama pokalbį, Žemyna dėkoja keturiems savo gyvenimo herojams. Tai trims gydytojams, kurie sugrąžino regėjimą ta akimi, ir žmogui, jau esančiam danguje, suteikusiam galimybę matyti: „Ant rankos turiu tatuiruotę – angelėlį ir užrašą „sunkiausią mano gyvenimo valandą buvai čia, kad mane išgelbėtum“. Ir jei kažkas paklausia, ką tai reiškia, tuomet papasakoju apie savo angelą“.
