„Mano rega buvo ideali, o akys didelės, gražios ir išraiškingos. Net blogiausiame sapne nesapnuodavau, kad joms gali kažkas nutikti“, – sako Loreta.
Moters ligos istorija prasideda įprastai – baigusi studijas, moteris susirado darbą, kuriame didžiąją dalį laiko leido prie kompiuterio ekrano. Tačiau laikui bėgant jos akys ėmė perštėti ir nieko nelaukusi moteris apsilankė pas akių ligų specialistą. Pirmasis gydytojas Loretą nuramino, kad viskas gerai ir turėtų padėti akių mankštelės.
„Vėliau pradėjau lauktis sūnaus ir reikėjo atlikti visą medicininę patikrą. Pasakė, kad yra problemų su akimis, bet nieko dėl to daryti nereikia, nes dažniausiai po gimdymo panašios problemos susitvarko savaime. Vis dėlto po sūnaus gimimo man negerėjo, nors ir sakė, kad tai laikinas dalykas“, – prisimena moteris.
Galvojo, kad gydytoja klydo
Sūnui paaugus ir regai nepagerėjus, Loreta kreipėsi į privačią kliniką. Joje dirbo jauna gydytoja, kuri moteriai pasakė, kad jokio gydymo nebėra, padėti gali tik ragenų transplantacija.
„Pagalvojau, kad turbūt gydytoja suklydo, nes mano akys visada buvo stiprios, tad apie kokią transplantaciją kalbama. Ji išrašė siuntimą pas gydytoją oftalmologą Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose, o ten man patvirtino ragenos deformaciją ir tai, kad padėti gali tik transplantacija. Šokas buvo neapsakomas... Išgirsti tai, kad niekas negali padėti, tik transplantacija...
Tuo metu man buvo visiškai nesuvokiama, kas yra transplantacija, kaip viskas vyks. Vėliau man paaiškino, kad nebus taip, kad jau kitą dieną mane paguldys į ligoninę ir atliks operaciją. Tuomet mane tik įtraukė į donorinės ragenos laukiančiųjų sąrašą ir taip prasidėjo laukimas“, – prisimena ji.
Savo sėkme netikėjo
Patekusi į ragenos transplantacijos laukiančiųjų sąrašą Loreta ėmė ieškoti daugiau informacijos apie organų ir audinių donorystę, transplantaciją. Spaudoje vis aptikdavo transplantacijų sėkmės istorijas, tačiau savo sėkme Loreta netikėjo.
„Tas laikas buvo labai sunkus, nes rega vis prastėjo, gydymo nebuvo. Man paskyrė specialius lęšius, tačiau jie mano akyse tik nutrynė opas. Mano laukimas tęsėsi 4 metus. Iš tiesų, neturėjau daug vilčių, kad atsiras man tinkama donorinė ragena.
Prieš 15 metų donorų buvo labai mažai, o transplantacijos laukė labai daug žmonių. Buvau susitaikiusi su mintimi, kad tiesiog nesulauksiu ir apaksiu“, – atvirai sako Loreta.
Kai moteris sulaukė skambučio, kad atsirado jai tinkama donorinė ragena, ji jau nebeįžiūrėjo raidžių, kurios yra regos tikrinimo lentos pirmoje eilutėje. Jas perskaityti Loreta galėjo tik tada, kai ją nuo lentos skyrė vienas metras.
„Ta akimirka, kai man paskambino, mano atmintyje išliko lyg stop kadras – žinau, kokia diena buvo, kaip buvau apsirengusi, ką veikiau. Tai man tapo stebuklu“, – graudinasi moteris.
Grąžinta gyvenimo kokybė
Jau antrą dieną po transplantacijos Loreta vėl galėjo matyti. Visgi gijimas nebuvo toks sklandus, kokio buvo tikėtasi.
„Tuo metu Lietuvoje nebuvo įmanoma įsigyti man tinkamų akių lašų – viskas, ką buvo galima rasti mūsų rinkoje, man kėlė alergines reakcijas, tad teko tinkamų lašų ieškoti ir siųstis juos iš užsienio. Vėliau man ėmė trūkinėti rageną laikantys siūlai. Gydytojai išties aukščiausios klasės, nes tik dėl jų profesionalumo ir žmogiškumo dabar galiu matyti. Ragena visiškai tapo mano pačios dalimi“, – džiaugiasi ji.
Po ragenos transplantacijos Loretos rega nėra ideali, tačiau dabar ji gali nešioti akinius, dirbti su kompiuteriu, gyventi pilnavertį gyvenimą.
„Organų donorystė žmogui dovanoja gyvenimą arba gyvenimo kokybę. Mano atveju, man grąžino gyvenimo kokybę. Žinau, kad mano Donoras padėjo žmonėms, kurie laukė ragenų, širdies, kepenų ir inkstų.
Tie žmonės, kurie priima sprendimą dovanoti, yra žeme vaikštantys angelai, nes jie suteikia galimybę kitiems. Sėkmės istorijomis reikia dalintis, kad kiti žmonės suprastų, jog sprendimas dovanoti organus po mirties nėra beprasmis. Dabar ta ragena yra mano brangiausias turtas.
Ukrainos karo atveju matome, kokie pilietiški ir vieningi mes galime būti. Tik prisiminkime, kad padėti kitiems galime ne tik pinigais ar daiktais, bet galime padėti ir dovanodami gyvybę“, – sako Loreta.
Transplantacijų laukia šimtai
Apie galimybę dovanoti organus sergantiems žmonėms yra pradedama kalbėti tik tada, kai reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje žmogui yra konstatuojama klinikinė smegenų mirtis arba sustojęs kvėpavimas ir nutrūkusi kraujotaka. Svarbu suprasti, kad smegenų mirtis – ne koma. Konstatavus smegenų mirtį žmogus nebepabus, nes jo smegenų veikla nebeatsikurs.
Artimųjų jaučiamas netekties skausmas ir liūdesys apsunkina sprendimo, ar pritarti organų donorystei, priėmimą.
Artimiesiems sutikus padovanoti organus, gavus kraujo tyrimų rezultatus ir gydytojams įvertinus organų būklę – pradedama komunikacija su potencialiais recipientais. Per gana trumpą laiką jie turi apsispręsti ar galės atvykti transplantacijai į Kauno arba Santaros klinikas. Atvykus, jiems taip pat yra atliekami įvairūs tyrimai, siekiant įvertinti ar donoro organas tikrai jiems tinkamas.
Vienas efektyvus organų ir audinių donoras galėtų padėti daugiau nei 7 žmonėms. Inksto ir inksto-kasos komplekso laukiantiems recipientams transplantacija reiškia išsilaisvinimą iš gydymo procedūrų ir gyvenimo kokybės pagerinimą, ragenų laukiantiems – galimybę regėti, o kitiems – tai vienintelė likusi viltis gyventi.
Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 320 žmonių*: 80 laukia inksto, 1 kasos-inksto komplekso, 34 širdies, 8 plaučių, 4 širdies-plaučių komplekso, 42 kepenų, 151 ragenų transplantacijos. Iš jų – 4 vaikai. Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo ar artimųjų organus po mirties.
Kviečiame išreikšti pritarimą organų donorystei – tai padaryti galite užpildę prašymą internetu ntb.lt svetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinė“ arba „Gintarinė vaistinė“ vaistinėje.
*2023 m. vasario 28 d. duomenimis