Tai buvo beprotiškas pirmadienis klinikos akių ligų skyriuje: po savaitgalio tų, kuriems reikia pagalbos, eilė atrodė niekada nesibaigs, o kur dar planiniai pacientai. Dienos pabaigoje priėmiau 65 metų pacientę, nešiojančią kontaktinius lęšius, skundėsi, kad vienoje akyje jaučia diskomfortą, tarsi kažkas būtų įkritę ir niekaip negali pašalinti.
Nors vyresnio amžiaus pacientams primygtinai patariame pas okulistą profilaktiškai pasirodyti bent kartą per metus, ši ponia paskutinį kartą akių sveikata rūpinosi prieš dvejus metus. Nors vargino ir besiliejantis vaizdas, labiausiai ją kankino akies skausmas.
Galvoje iš karto pradėjo suktis scenarijai, kas tai galėtų būti: gabalėlis atitrūkusio lęšio, ragenos pažeidimas, infekcija, blakstiena ar makiažo likučiai. Atsakyti galėjau tik po apžiūros.
Ieškojau pažeidimų ar svetimkūnių
Pradžiai pasitelkiau skausmą malšinančią priemonę ir geltonus dažus, bandydama identifikuoti bet kokius subraižymus ar svetimkūnius. Pirminės apžiūros metu ragenoje nepastebėjau nieko keisto, tad teko išversti viršutinį ir apatinį vokus, taip norint įsitikinti, kad ten neslypi koks nemalonus siurprizas. Kartais kas nors įstringa sunkiai prieinamame voko kampelyje ir sukelia būtent tokių nemalonių pojūčių.
Deja, nepamačiau nieko, kas būtų atkreipę mano dėmesį, tik kiek gleivių, o tai galėjo būti natūrali akies reakcija į sudirgimą. Tiesą sakant, akimirkai pasimečiau.
Tęsdama apžiūrą, nusprendžiau pasitelkti instrumentą, vadinamą akies plėtikliu, kuris leidžia vienu metu atverti tiek viršutinį, tiek apatinį voką ilgesniam laikui, taip turėjau abi laisvas rankas išsamesniam tyrimui.
Kai paprašiau pacientės pažiūrėti žemyn, išvydau keleto vienas ant kito prikibusių kontaktinių lęšių kraštelius. Pradėjusi juos vieną po kito sluoksniais lupti, supratau, kad ten jų žymiai daugiau nei įtariau, tad paprašiau savo asistentės paduoti mano telefoną, kad galėčiau procesą užfiksuoti.
Paprašiusi pacientės dar pažiūrėti žemyn, išvydau didelį, tamsiai violetinės spalvos kontaktinių lęšių kamuoliuką, įstrigusį jos akyje. Jis praktiškai atrodė kaip antra akies lėlytė. Atsargiai tam tinkamiausiu instrumentu pradėjau vieną po kito lupti tuos sukibusius lęšius. Jų buvo daugybė, netgi susimąsčiau, kad galbūt čia galima kalbėti apie Guinnesso pasaulio rekordą.
Per dvidešimt savo praktikos metų nebuvo tekę matyti nieko panašaus.
Kone iškart pasijuto geriau
Pati pacientė irgi negalėjo patikėti, kad jos akyje sutilpo tiek lęšių ir dar pasitikslino, ar tikrai nesuklydau skaičiuodama.
Kai pašalinome didžiausią sankaupą, dar kelis iškrapštėme pasislėpusius kampučiuose, kruopščiai išploviau akį distiliuotu, steriliu vandeniu, pašalinau dalį gleivių ir išsiunčiau pacientę namo, išrašiusi uždegimą malšinančių akių lašų. Moteris džiaugėsi, kad kone iškart pasijuto geriau.
Ant servetėlės išsidėliojau visus pašalintus lęšius. Kruopščiai suskaičiavau, jų buvo nė daug, nė mažai – net 23. Kai kurie jų buvo gelsvi, kai kurie melsvi, nes neutrali kontaktinių lęšių spalva yra melsva, apžiūros metu dažai daliai jų suteikė gelsvą atspalvį.
Internete pasidalinau apžiūros įrašu, jis iš karto paplito tarsi virusas. Optometrijos specialistai iš Pietų Amerikos, Meksikos ir Europos pradėjo naudotis mano įrašu edukuodami žmones, kaip svarbu kiekvieną vakarą išsiimti vienadienius lęšius. Šios rūšies lęšius griežtai draudžiama nešioti ilgiau nei 24 valandas.
Didelis pavojus pacientui
Šiai pacientei labai pasisekė, nes galėjo apakti, smarkiai pažeisti rageną ar pasigauti iš tiesų rimtą infekciją. Prašiau, kad daugiau gyvenime nebenešiotų kontaktinių lęšių ir duotų akims pailsėti, bet ji nesutiko ir iškart grįžo prie senų įpročių. Susitikome po mėnesio, viskas buvo gerai – jautėsi puikiai, aiškiai matė.
Nors ir nesuprantu, kodėl ši moteris pamiršo išsiimti tiek daug kontaktinių lęšių, taip gali būti ir dėl to, kad juos nešioja jau trisdešimt metų. Kai žmogus tiek daug laiko nešioja kontaktinius lęšius, atbunka ragenos nervų galūnėlės. Jausmas, kai akyje net 23 lęšiai, nebuvo toks stiprus, koks būtų prie svetimkūnio nepratusiai akiai. Be to, iš dalies galima kaltinti ir amžių: vyresnio amžiaus žmonių vidinis vokas ne toks jautrus ir gilesnis, todėl lęšiai ten gali paprasčiausiai pasiklysti ir kurį laiką nekelti jokių problemų.
Man tikrai pasisekė, kad pavyko šį atvejį nufilmuoti, tikiuosi, kad jis taps geru priminimu, kaip svarbu kiekvieną vakarą vienadienius lęšius išsiimti. Viskas taip laimingai baigėsi per stebuklą.