Prastas regėjimas – nulemtas dar mamos įsčiose
Žinomas vyras pasakoja, kad regėjimo problemos prasidėjo jam dar negimus. Ne, jos nebuvo nulemtos genetiškai. Tam įtakos turėjo vienas atsitikimas.
„Kaip pasakojo mano mama, paskutinį nėštumo mėnesį ji buvo vežama automobiliu ir pateko į avariją, automobilis vertėsi. Tiek kartų, kiek jis vertėsi, tiek pat kartų man aplink kaklą buvo apsisukusi virkštelė. Dėl šios priežasties mano galvytė buvo prispausta prie kažkokio kaulo. Dėl to, kai gimiau, viena pusė kaukolės buvo dar minkšta. Gydytojai jau tada sakė, kad tai atsilieps kalbai arba regai.“
Šis įvykis regą paveikė stipriau ir akinius jis pradėjo nešioti nuo dvejų metų.
Anot Timūro, gyvenimas su jais dar nuo vaikystės buvo sudėtingas. Kaip jis sako, patyčios buvo jo kasdienybė.
„Augau sovietmečiu, kai požiūris į žmones, nešiojančius akinius, buvo kitoks. Mane nuolat vadindavo keturakiu ar žvairiu, o tai žlugdė savivertę. Jų nekenčiau tikrai ilgą savo gyvenimą. Vis galvodavau „kodėl man“ – jaučiau didelę neteisybę.“
Nuolatiniai palydovai – nepatogumas ir baimė sudaužyti akinius
Suaugus, prasto regėjimo problema neišsisprendė. Laikui bėgant, regėjimo „minusas“ iš nežymaus išsivystė iki –7,5, o kitai akiai iki –6,5 dioptrijos. Pasak T. Augucevičiaus, akiniai ne visuomet padėdavo – su jais, žvelgiant pro langą, sunkiai įžiūrėdavo net kieme stovinčių automobilių numerius.
Dar visai neseniai Timūrui tekdavo rinktis – pasinerti į aktyvias veiklas ir nuotykius, pavyzdžiui, skrosti bangas vandens motociklu, ar rūpintis akiniais. „Tokiais atvejais galvodavau: ar galiu tai išbandyti? Jei ir nuspręsdavau pasimėgauti pramoga – džiaugsmo buvo mažai. Turėjau ir išsilaikyti ant motociklo, ir stebėti, kad akiniai nenuskęstų ežere.“ Su jais būdavo keblumų ir atliekant remonto darbus. „Dirbdamas suprakaituoji, jie ima slankioti ir kliudyti. Tada, kad tiesiog dirbtum, turi juos saugoti“, – patirtimi dalinasi pašnekovas.
Paklausus, ar kontaktiniai lęšiai situacijos negelbėjo, Timūras sako, kad juos nešiojo retai – akys nuolat ašarodavo, sausėdavo. Jeigu išsiruošdavo į žygį, kontaktinių lęšių nešiojimas tapdavo ir brangus, ir tikra terlionė – juos nuolat tekdavo išsiimti, keisti kitais.
Gyvenimą pakeitė regos korekcija
T. Augucevičiaus teigimu, nebuvo nei dienos, kada gerai jaustųsi su akiniais. Nors anksčiau pagalvodavo apie regos pagerinimą, konsultaciją su gydytoju vis atidėdavo. Tačiau vieną dieną nusprendė, kad laikas pasikalbėti su specialistu ir sužinoti, ar regėjimą dar galima „išgelbėti“. Vizitas pas gydytoją buvo sėkmingas, tad netrukus „Regos Centre“ buvo atlikta akių korekcija, kuri kasdienybę apvertė aukštyn kojomis.
Timūras pasakoja, kad prieš regos korekciją neturėjo jokių baimių, nes ją atlikęs med. dr. Paulius Rudalevičius pats tai patyrė. Taigi, gydytojas labai tiksliai nupasakojo, kaip viskas vyks ir ko tikėtis. Procedūra truko vos 7 minutes, nebuvo skausminga.
„Vienintelis nemalonumas buvo, kai atlikus lęšiuko performavimą, akį reikėjo nuplauti šaltu skysčiu“, – patirtimi dalinasi radijo laidų vedėjas. Jį labiausiai nustebino tai, kad realiai matyti galėjo iškart po procedūros, o vienintelė mintis, kuri sukosi galvoje buvo „kokio velnio aš laukiau ir jos nepasidariau anksčiau“.
T. Augucevičius sako, kad labiausiai džiuginantys pokyčiai yra aktyvus laisvalaikis ir žinojimas, kad gali jį taip leisti. Dabar gali būti gamtoje ir visiškai atsipalaiduoti. Kaip jis teigia, nebereikia savęs riboti, saugoti akinių. Šiemet net išbandė jėgas žurnalistų ralio lenktynėse ir su geru regėjimu jautė didelį privalumą. „Dar vienas smagus dalykas – galiu dūkti su vaikais ramia širdimi. Anksčiau baimindavausi, kad akiniai sulūš, o dabar mėgstu juokauti, kad vaikai turi normalų tėvą. Geras regėjimas yra išlikęs ir dabar, praėjus dviems metams. Kiekvieną dieną vis dar būna momentų, kai įvertinu, kaip pasikeitė mano gyvenimas“, – džiaugsmo neslepia laidų vedėjas.