„Krienas auga mūsų aplinkoje, tad geriausiai mums ir tinka“, - DELFI sakė fitoterapeutas Juozas Vasiliauskas, pirmenybę patariantis teikti saviems vaistiniams augalams.
Vaistams naudojamos krienų šaknys ir lapai. Lapai vartojami švieži, o šaknis rudenį galima kasti iki pat lapkričio, kol neįšąlusi žemė. Šaknis patariama laikyti smėlyje arba šaldytuve.
Krieno šaknyje beveik tris kartus daugiau vitamino C, nei citrinose, yra vandens, riebalų, mineralinių druskų (daugiausia kalcio, kalio, fosforo, magnio, vario, kobalto, arseno, geležies), eterinio aliejaus, glikozido sinigrino, kuris turi eterinio garstyčių aliejaus ir kt.
Natūralus antibiotikas
Krienai turi ir fitoncidų, kurie vadinami natūraliais antibiotikais. Šaltuoju metų laiku padažai ir pagardai su krienais – puiki peršalimo ligų profilaktika.
Panašiai kaip pipirai ir kiti dirginančių eterinių aliejų turintys augalai, krienai naikina bakterijas, spartina kraujotaką, gerina apetitą, virškinimą, saugo nuo reumato, podagros, pūslės ir inkstų akmenligės.
Krienais galima gydyti tulžies latakų, žarnyno ligas, raumenų uždegimą. Jų preparatai vartojami sergant infekcinėmis plaučių ligomis, šlapimtakių, šlapimo pūslės akmenlige, kai dėl inkstų veiklos sutrikimo atsiranda pabrinkimai.
Taip pat krienai vartojami kaip atsikosėjimą lengvinantys, šlapimą varantys, cukraus kiekį mažinantys vaistai. Išoriškai krienai naudojami nuo nušalimų, nes skatina kraujotaką. Krienai naudojami ir raumenų bei sąnarių skausmams slopinti.
Docentas J. Vasiliauskas puikiai atsimena laikus, kai krienų lietuviai ieškodavo ne parduotuvėje, o kieme: „Patys eidavom jų kasti. Bet ir tada nebuvo mados daug jų valgyti. Krieną labiau naudodavom kaip prieskonį, kuris tuo pačiu stimuliuoja žarnyno veiklą, spartina medžiagų apykaitą“.
Pasak fitoterapeuto, skatindamas virškinimą krienas slopina maisto rūgimo, puvimo organizme procesus: „Tam ir skirti visi aitresni prieskoniai, kad virškinimas gerėtų, o tai – sveikata“.
Tradicija per šventes mėsos patiekalų ar kiaušinių valgyti su krienais J. Vasiliausko nuomone, visai teisinga, tačiau šiais laikais žmogui reikia atskirai priminti, kad valgytų ramiai, neskubėdamas, nesijaudindamas, gerai sukramtydamas maistą.
„Jei skauda gerklę, galima truputį pakramtyti krieno šaknies, palaikyti burnoje ir nurijus tuo pačiu pastimuliuoti plonojo bei storojo žarnyno gleivinę, taip paaktyvinant medžiagų apykaitą“, – patarė fitoterapeutas.
Sveikatos mokytojas Dainius Kepenis krieną priskiria itin stipraus poveikio augalams, tačiau jei naudojame ne konservuotą, o šviežią. „Geriausia išsikasti ir pasitarkuoti kai reikia. Maistui tinka ne tik šaknis, bet ir lapai, kuriais galima skaninti sriubas. Galbūt ir troškiniams tinka, aš pats nenaudojau, bet galima bandyti eksperimentuoti“, – sakė D. Kepenis,itin vertinantis namuose gamintus krienus.
Įspėja paisyti saiko, o kai kam – apskritai draudžia vartoti
Didelėmis dozėmis ir ilgai gydytis krienais nepatariama, tai gali baigtis pykinimu, gausiu prakaitavimu, skrandžio sudirgimais.
Draudžiama krienus vartoti vaikams iki ketverių metų, sutrikus skydliaukės veiklai, sergant skrandžio opalige, kepenų ir inkstų ligomis, jei padidėjęs skrandžio rūgštingumas.
Naikina strazdanas, pigmentines dėmes
Krienų sultys naudojamos ne tik gerklės skausmui mažinti, bet ir strazdanoms, pigmentinėms dėmėms blukinti.
Nuo žemo kraujospūdžio kenčiantys žmonės krienus naudoja kaip natūralią kraujagysles praplečiančią priemonę. Nukritus kraijospūdžiui galima sumaišyti šaukštelį tarkuotų krienų su šaukšteliu medaus ir suvalgyti prieš valgį.
Iš Pietryčių Europos kilę krienai paplitę beveik visoje Europoje, Kaukaze, Sibire, net Aliaskoje. Manoma, kad pirmą kartą krieną paminėjo Plinijus Vyresnysis pirmaisiais mūsų amžiaus dešimtmečiais.
Vieni pirmųjų krienus, kaip kultūrinį augalą, dar viduramžiais pradėjo auginti vokiečiai, slavai krienus augina jau nuo IX amžiaus. Lietuvoje auginamas soduose, daržuose kaip prieskoninis augalas. Dažnas ir sulaukėjęs.