Vaistai. Nesiginčysiu, yra bjaurių tablečių, bet mūsų laikais jos ir skiriamos tik bjaurių ligų gydymui ir, dažniausiai, trumpam. Jei atsiranda poreikis vartoti ilgiau (onkologinių, reumatologinių ligų, sunkių epilepsijos formų gydymui, kai kito pasirinkimo tiesiog nėra) visada yra rekomendacijos sekti kepenų būklę. Beveik visi ambulatoriškai vartojami antibiotikai, vaistai nuo spaudimo, diabeto, ritmo sutrikimų ir panašiai – nesusargdina kepenų. Net „bjaurūs“ vaistai nuo cholesterolio tik trumpam sukelia kepenų fermentų padidėjimą ir kepenys greitai prisitaiko, tad tirti kepenų funkcijos juos paskyrus dažnai net nerekomenduojama.
Bet... Jei kartu atsiras kitoks kepenų pažeidimo mechanizmas: suriebėjimas ir/ar alkoholis – kepenų pajėgumo gali ir neužtekti. Ir, jeigu pacientas vadovaujasi filosofija – jeigu degtinė trukdo darbui, reikia mesti tokį darbą – vaistai lieka nuošalyje, jų apkaltinti kepenų pažaida negalima.
Papildai ir žolelės. O čia jau natūralu, sveika ir nekenksminga. Niekas nenori vaistų nuo cholesterolio ar antidepresantų, bet jei pasiūlai „natūralų“, „žolinį“, „gamtos pasufleruotą“ variantą – pacientui net seilės tįsta. Iš kur tas atstūmimas mokslu pagrįstos medicinos ir aklas tikėjimas žolelių, ekečių ir šlapimo gydomąja galia, nežinau. Bet faktas lieka faktu – papildus rija ne tik Lietuvos, bet ir pagal vartojimo kultūrą mums artimi JAV piliečiai, ir susimoka abiejų Atlanto krantų gyventojais už tai ne tik eurais ir doleriais. Moka sveikata: 20 procentų visų kepenų pažeidimų JAV yra dėl žolinių vaistų ir papildų vartojimo. Ir net nuolat kartojamas faktas, kad vaistas prieš atsirasdamas ant prekystalio praeina visus saugumo patikros lygius, skirtingai nuo visiškai netiriamo papildo ar maišelio su žolelėmis, dažno skaityojo vis tiek neįtikins.
Gal įtikins kitas faktas: tarp jaunesnių žmonių kepenų suriebėjimo sukeliamas cirozės dažnis sparčiai vejasi ir jau net lenkia iki šiol karaliavusius hepatitus. Hepatitų mažėja dėl populiarėjančių skiepų, o štai kepenų suriebėjimo faktas dažnėja dėl nutukimo epidemijos tarp jaunimo. Trečdalis ilgamečių nutukėlių baigs savo riebių kepenų uždegimu, o penktadalis – ciroze. Ir kaip nekeista, bet tie, kurie griebsis vaistų ir dietos nutukimui ir cukraligei gydyti, turės geresnį šansą, nei vaistų vengiantys savo gyvenimo nekeičiantys „kepenų sergėtojai“.
Nutukimas. Pagrindinis kepenų suriebėjimo ir cukrinio diabeto palydovas. Todėl ir užkliuvo man tą įžangoje minėta Rubensą gluminanti pacientė: vaistus ji gers gal metus ar du, ir tik kartą per dieną, o su nutukimu gyvena jau dešimtmetį 24 valandas per parą. Kai dėl nutukimo gresia kepenų pažeidimas, tabletė vaistų nuo cholesterolio ar spaudimo atrodo tokia pat grėsminga kaip kačiukas prieš tigrą: įdrėksti gali, bet suvalgyti nelabai.
Hepatitai. Dažniausiai A, B ir C, bet yra ir kitų abėcėlės raidžių. A ir B galima pilnai eliminuoti iš gyvenimo pasiskiepijus, su C sunkiau. Invazinės grožio procedūros, dalijimasis asmens higienos priemonėmis, mažvaikiški „man su gumyte ne tas pojūtis“ pareiškimai, piktybiškas rankų plovimo vengimas – visa tai didina riziką pasigauti kepenis mėgstantį virusą.
Alkoholis. Draugas pasilinksminimui, bet nedraugas kepenims. Užtenka dešimtmečio kokybiško vartojimo, kad atsirastų negrįžtami pakitimai. Bet iki jiems, negrįžtamiems, atsirandant, galima „išvalyti“ kepenis nuo suvartoto alkoholio poveikio per mėnesiuką–kitą abstinencijos. Bet yra niuansų.
Alkoholis ne tik tiesiogiai lemia uždegimą ir kepenų pažeidimą. Jis dar daro įtaką kitų kepenyse ardomų ir gaminamų medžiagų gaminimo ar ardymo procesams. Tad viskio dozė po vaistų nuo galvos skausmo dozės turės kur kas labiau žalingą poveikį Jūsų kepenims, ir laiko atsigauti po tokio „nežalingo“ vartojimo reikės geometrine progresija ilgesnio. Taip pat alkoholis yra nuostabiai kaloringas ir lengvai įsisavinamas energetinis resursas, tad vartojant jį kasdien net nedidelėmis dozėmis, bet be didesnio fizinio krūvio, mes skatiname riebalų kaupimą kepenyse. Ir, nors alkoholio nebevartojame jau mėnesį, bet alkoholio sąlygotų vaistų kokteilio ir kepenų suriebėjimo pažaida tęsiasi. Tad „išsivalymas“ gali užtrukti dar ilgiau.
Kam sunerimti ir kreiptis rizikos vertinimo, o gal net gydymo rekomendacijų?
- Turite antsvorio ar net jau pasiekėte nutukimą;
- Naudojate ilgesnį diržą nei anksčiau: pilvo apimtis moterims daugiau 88 cm, vyrams daugiau nei 102 cm;
- Leidžiate sau paskanauti alkoholio dažniau nei 5 kartus per savaitę ir suvartojate daugiau nei 10–12 vienetų per savaitę be pertraukos, arba tik penktadienį, bet „nuo dūšios“;
- Valgote nereguliariai, nesilaikote režimo, būna sunkiai kontroliuojamų „ir vėl persirijau“ atvejų;
- Bent du–tris kartus per savaitę leidžiate sau paskanauti greito maisto, maisto išsinešimui, kuriam valgyti nereikia įrankių, perdirbtos mėsos patiekalų (dešrelės, dešros) ir pusfabrikačių, o aliejuje skrudinti tempuroje paslėpti neaiškūs likučiai yra priimtinas skanėstas;
- Gėrimai su burbuliukais ir saldiklais, kvapikliais ir dirbtiniais skoniais naudojami numalšinti troškuliui;
- Tarp valgių užkandžiaujate rafinuotais angliavandeniais (saldainiai, keksiukai, sausainukai ir traškučiai);
- Nesportuojate, mažai judate, o fizinis aktyvumas sukelia nepasitenkinimo jausmą ir nuovargį;
- Jums buvo perpiltas kraujas, veidą puošią nenatūraliai putlios lūpos, kaktą – tamsios beplaukės permanentinės blakstienos, čiurną – delfino, o mentę peteliškės tatuiruotės;
- Prezervatyvas veržia Jūsų saviraišką ir apie tai žino dviženklis partnerių skaičius;
Kaip matote, piktų vaistų nepaminėjau, nors papildų vartojimą saujomis reikėtų įrašyti. Tinka bent du tipažai? Laikas apsilankyti gydytojo kabinete.