Apie mūsų žolinius prieskonius truputį, bet pirma musės kambarinės (lot. Musca domestica) vardą paminėsiu. Šitatais jeigu aplink jūsų gražų stalą ims birbinėti kokia apsimiegojusi, nuo pečiaus įšilusi musė, o jei dar ir į kokio gėralo stiklinę ims atsipūtusi lįsti, tikrai neimkit nervuotis ir baidytis.
Geriau keistą istoriją apie musę ir šamaną svečiams papasakokit, ramiai nuraminkit, ir kompoto nuo stalo traukti nepulkit.
Seniai seniai mūsų kraštų keliauninkas po Pietų Ameriką karštligiškai klampojo, neatrastų lobių ir gyvulėlių ieškojo. O šitaip smarkiai beieškodamas ėmė ir baisinę viduriavimo ligą pasigavo. Nieks anam nebepadėjo, liga niekaip nepraėjo, kiaurai viskas ėjo. Bet vat labai gerai, keli plikiai džiunglėse lakstė džiugiai – jie susirgėlį trobelėn priėmė ir tupyklą savo užleido paslaugiai.
Tupyklą jis nutupėjo, akys jam išvarvėjo, kakta iškarštėjo. Kai visai liūdnai paliko, plikiai susirgėlį pas džiunglių šamaną nuvedė. Tas šamanas prisimerkęs niekur neskubėjo – kai pypkę išpapsėjo, pasigavo porą musių ir mediniam vandens bliūdaly plaukioti paleido. Pateliūskavo, apžiūrėjo, o kad šamanas baltaveidžių visai nemylėjo, „še, durniau, gerk“, tesumurmėjo. Išgėrė nelaimėlis iš karto, muses be dvasios ant dugno palikęs. Ir mat kaip – greitai ir karštis nukrito, ir užpakalį jau ėmė raukti, linksmiau iškart pasidarė.
Tėvynėn grįžęs, kadangi nedurnas buvo, bet žalias kaip sandalas, žmogėnas ilgai galvą kasė, galvojo, kaži kas jam ten buvo nutikę. Ir suprato – musės juk baisiai nešvarūs padarai, ant atmatų ir sugedusių mėsų tupia ir dvėsti nenudvesia, vadinasi, turi savy kaži kokių medžiagų, kurios jų sveikatą saugo. Ir ištyrė – vandenin ar į bet kokias išrūgas įkritusi iš savisaugos paleidžia tas pačias, į antibiotikus panašias, medžiagas, kurias ant šūdo tūpdama išskiria. Štai kodėl tas šamano gėrimas šitaip tuosyk mokslininkui išgyti padėjo.
Jei jau svečiams istorija nepatiko, kompotą laukan pilkite, bet visgi paslapčiom apsidžiaukit, jei į naujųjų šampaną šiemet kokia birbalinė jums įskris, tuomet išvis puikūs metai jums nutiks. Žinoma, tą žinią sužinoję, senos silkės privartoję, neimkit kompoto iš musių virti, ta istorija džiunglėse tiktai galioja.
Tuomet prie stalo apie kitus, skanesnius, dalykus pakalbėkime. Kad ir apie vaistinę medetką (lot. Calendula officinalis), vasaros akių džiaugsmą. Žiemai pradžiuginti reikia turėti pasidžiovinus žiedelių, mat, be gyduolės pavadinimo, ji dar turi ir ketvirtarūšio šafrano vardą. Kad ir neprilygsta tikrajam šafranui, bet puikiausiai galėtume medetkų lapeliais savo mišraines ir silkes, ryžius ir kepinius pasipuošti. Ir visai pigus tas prieskonis, kaip šafrano sunkiai rinkti nereikia, kai pagalvoji, nes medetkų močiutės pasiaugina kone po kiekvienu langu ar bulvialauky koloradams baidyti.
Kas augina šias gražuoles, tas žino, ką daro. Medetkos turi antiseptinių ir priešuždegiminių medžiagų (bus musei gėrale pakeisti). Medetkų nuovirai gydo odos ligas, dezinfekuoja išbėrimus, spuogus, pūlinius ir kitus bjaurumus, dezinfekuoja burną, dantenas, o kompresai ramina pavargusias akis, regėjimą gerina. Arbata padeda esant išsiplėtusioms venoms, organizmui valyti, geras vaistas nuo skausmingų menstruacijų. Arbatą tinka gerti sergant skrandžio dvylikapirštės žarnos opalige ir geltlige, puikiai nuteikia kepenis, vadinasi, ir po gausių išgėrimų labai padės, ypač jei dar ir vaistinės dirvuolės ar pelkinės vingiorykštės sykiu užsikaisime.
O štai ir medetkų ir agurkų salotų receptas, labiau vasarai tinkamas, bet kad parduotuvėse kiaurus metus agurkų pirkti yr, tiks ir džiovinti (o visų geriausia – šaldyti) medetkų žiedlapėliai. Supjaustykite 2 agurkus, sudėkite porą šaukštų medetkų žiedų, krapų, svogūnų ar svogūnų laiškų, vieną virtą kiaušinį, druskos, aliejaus arba grietinės – ir lapatai į pilvą.
Žinoma, nereikia ilgam vien tik medetkų įsižiūrėti, per dažnai nevartoti; kitais kartais į maistą džiovintų dilgėlių lapelių ar sėklų, kraujažolių pamatinių lapų, paprastųjų morkų miltelių pasibarstyti, bitkrėslės sagelę ant sūdyto lašinio sutrupinti, raudonėlį, čiobrelį ar juozažolę į kokią šaltieną įmesti, vadinamųjų balzamitų (balzaminių bitkrėslių) į miltinį klecką įtrinti.
Sėdėdami sau prie žiemiško stalo šitaip prieskoniais maistą apsibarstę vasarą prisiminsim, gerovės prilinkėsim, naują periodą gražiai pasitiksim. Bet paskiau, per šventes smarkiai prisiėdę, lašinių užsiauginę, lįskim kas sau į urvus ir šiltai letenas įsikandę eikim ramiai gulti, pavasario saulelės ir pirmųjų žolių laukti.
Giedrės ir Lino Bružų žolelių ūkis „Žolelės. Viršūnėlės ir šaknelės“. Tel. 8 614 16 798. Daugiau informacijos čia.