Viena pavojingiausių laikysenos ydų – skoliozė, kuri dažnai diagnozuojama jauname amžiuje ir negydoma gali turėti negrįžtamų pasekmių visam likusiam gyvenimui. Apie tai plačiau pranešime žiniasklaidai pokalbis su Medicinos diagnostikos ir gydymo centro Reabilitacijos ir sporto medicinos centro kineziterapeute Giedre Damušyte.
Dažniausiai paveikia sparčiai augantį organizmą
Pasak kineziterapeutės G. Damušytės, skoliozė – tai patologija, kuri pasireiškia stuburo iškrypimu į šoną. „Žiūrint į žmogų iš nugaros sveikas stuburas atrodo kaip tiesi linija. Skoliozės atveju stuburas ima krypti į šoną. Iškrypimai gali vystytis tiek krūtininėje, tiek juosmeninėje stuburo dalyje. Deformacija konstatuojama tada, kai stuburo pakrypimo laipsnis pagal vertinimo skalę pasiekia 10 laipsnių ir daugiau. Ligai progresuojant pakinta laikysena, atsiranda ryški asimetrija“, – pasakoja specialistė.
G. Damušytė pasakoja, kad skoliozė gali būti įgimta, atsirasti dėl sutrikusio raumenų tonuso, dėl įvairių genetinių ligų ir sindromų. Vis dėlto net 80 proc. diagnozuojamų atvejų – idiopatiniai, t. y. tokie, kurių priežastis taip ir lieka nenustatyta. „Dažniausiai ši patologija diagnozuojama paauglystėje, tarp 10 ir 17 metų, kai jaunas organizmas auga bene sparčiausiai per visą gyvenimą“, – sako kineziterapeutė.
Negydoma skoliozė gali vystytis į stiprią stuburo deformaciją, kuri riboja gyvybinį plaučių tūrį, funkcinius judesius, mažina fizinį pajėgumą ir daro įtaką kitiems su gyvenimo kokybe susijusiems veiksniams.
Ženklai, kurie padeda pastebėti skoliozę
Pasak kineziterapeutės, diagnozuoti skoliozę gali gydytojas ortopedas-traumatologas ar fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, taip pat skoliozės gydyme besispecializuojantis kineziterapeutas, tačiau jos ženklus galime pastebėti ir patys ar mūsų artimieji.
„Bene pirmiausia apie galimą skoliozę sufleruoja pečių ir klubų asimetrija, kuri didėja priklausomai nuo ligos progresavimo. Paprastai vienoje kūno pusėje pastebimas labiau atsikišęs petys ar klubas. Neretai skoliozę turintys žmonės skundžiasi, kad sunku rasti tinkančius drabužius, šie tarsi „negula“ ant jų kūno. Pasilenkus į priekį, vienoje stuburo pusėje išryškėja kupra, kitoje – įduba, iš priekio gali būti matoma šonkaulių lanko asimetrija. Neretai stuburo iškrypimas būna tiesiog matomas akimis“, – sako G. Damušytė.
Pasak jos, kuo anksčiau atkreipsime dėmesį į šiuo ženklus ir kreipsimės į gydytoją, tuo bus didesnė galimybė užkirsti kelia aktyviam ligos progresavimui. Įvertinęs konkretų atvejį gydytojas ar kineziterapeutas gali paskirti tolesnį gydymą, sudaryti individualią programą.
Gydymas priklauso nuo patologijos sunkumo
Pagrindinis skoliozės gydymo tikslas yra sustabdyti, kartais net ir sumažinti stuburo deformacijos kreivių didėjimą, palengvinti paciento kasdienį gyvenimą: sumažinti ar išvengti nugaros skausmo, gydyti dėl skoliozės atsirandančius kvėpavimo funkcijos sutrikimus ar jų išvengti, koreguoti laikyseną ir pagerinti estetinį vaizdą.
Kineziterapeutė G. Damušytė pasakoja, kad, priklausomai nuo ligos stadijos, gali būti skiriami įvairūs idiopatinės skoliozės gydymo būdai.
„Kai kuriais atvejais, kai skoliozės laipsnis labai nedidelis, būklė tik stebima. Dažniausiai stebėjimas skiriamas vaikams, kol nėra prasidėjęs lytinis brendimas. Tai leidžia sekti ligos eigą ir reikiamu momentu skirti gydymą, siekiant užkirsti kelią ligos progresavimui“, – sako kineziterapeutė.
Pirmas skoliozės gydymo etapas, pasak specialistės, yra kineziterapija. Jos metu atliekami specifiniai skoliozės gydymui ir stuburo korekcijai skirti pratimai, žmogus mokomas taisyklingos laikysenos kasdienių veiklų metu. Edukuojamas, kaip tinkamai pakeisti laikyseną stovint, gulint ar sėdint. „Viena aktyviausiai naudojamų metodikų gydant skoliozę – Vokietijoje sukurta Schroth metodika. Joje naudojamos specifinės kvėpavimo technikos, raumenų aktyvavimas, mobilizacijos technikos ir aktyvi korekcija kasdienėje veikloje. Raumenų aktyvacijos metu skatinami skoliozę koreguojantys raumenys, tokie kaip klubinis juosmens, kvadratinis juosmens, tiesiamasis nugaros. Gydant labai svarbu ne tik pratimai ir jų atlikimo dažnis, bet ir aktyvi stuburo korekcija kasdienėje veikloje, todėl kineziterapijos metu mokoma pakeisti susiformavusį ydingos laikysenos įprotį, sumažinti skausmą ir ligos progresavimo tikimybę“, – pasakoja G. Damušytė.
Kai kuriais atvejais ligai gydyti gali būti skiriami minkšti arba kieti įtvarai, dėvimi dalį ar visą parą. Visais atvejais, kai skiriamas kieto įtvaro dėvėjimas, kartu derinama ir specifinė kineziterapija.
Kai skoliozė yra itin pažengusi ir ištaisyti stuburo pakitimų kitais metodais nebegalima, atliekama chirurginė operacija.
Esant skoliozei sportuoti ne tik nedraudžiama, bet ir reikia
Kineziterapeutė G. Damušytė atkreipia dėmesį, kad, konsultuojant skolioze sergančių vaikų ar paauglių tėvus bei pačius jaunuolius, dažnai sulaukia klausimų ir nerimo dėl galimybių sportuoti. Vyrauja pasenęs įsitikinimas, kad esant skoliozei sportas gali dar labiau pakenkti, todėl jaunuoliai liaujasi lankyti mėgstamus sporto užsiėmimus, atsisako aktyvaus laisvalaikio.
„Pasyvus gyvenimo būdas – vienas labiausiai aptariamų laikysenos sutrikimus skatinančių veiksnių. Šiandien žinoma, kad, susidūrus su laikysenos problemomis, taip pat ir skolioze, sportuoti ne tik nedraudžiama, bet net rekomenduojama dėl bendros fizinės ir psichologinės naudos“, – atkreipia dėmesį kineziterapeutė.