Kas tas KMI?
KMI – kūno masės indeksas. Jį 1832 metais sugalvojo matematikas iš Belgijos Lambertas Adolphe‘as Jacquesas Queteletas kaip būdą greitai nustatyti populiacijos antsvorio ir nutukimo laipsnį ir taip padėti valdžiai priimti teisingus sprendimus, kur nukreipti sveikatai numatytus finansinius išteklius. KMI skalė paremta matematine formule, padedančia nustatyti, ar konkretus asmuo sveikas – tereikia svorį kilogramais padalinti iš ūgio metrais, pakelto kvadratu: KMI svoris (kg) / ūgis (m2).
KMI galima skaičiuoti ir padalinus svorį svarais iš ūgio coliais ir padauginus iš 703: KMI = (svoris (svarais) / ūgis (coliais kvadratu)) x 703.
Suskaičiavus asmens KMI, gautas skaičius lyginamas su duomenis KMI lentelėje, taip nustatant, ar konkretus žmogus patenka į „normalaus ir sveiko“ svorio ribas:
Remdamasis būtent šiais skaičiavimais, jeigu nepatenkate į „normalaus“ svorio ribas, sveikatos priežiūros specialistas gali pasiūlyti imtis sveikatos priežiūros ir gyvensenos pokyčių. Nors šie duomenys apie žmogaus sveikatą remiantis jo svoriu ir gali būti naudingi, bet juose neatsispindi tokie svarbūs veiksniai kaip žmogaus amžius, lytis, rasė, genetika, riebalų masė, raumenų masė ir kaulų tankumas.
Ar tai geras sveikatos būklės rodiklis?
Nepaisant nuogąstavimų, kad KMI negali tiksliai nustatyti, ar žmogus sveikas, dauguma tyrimų atskleidžia, kad konkretaus asmens turima lėtinių ligų ir ankstyvos mirties rizika didėja, jeigu KMI mažesnis nei 18,5 (asmens svoris per mažas) arba viršija 30,0 (žmogus serga nutukimu).
Dar vienas tyrimas atskleidė, kad nutukimu pagal savo KMI sergantys asmenys net 20 proc. labiau rizikuoja mirti nuo bet kokių priežasčių ir širdies ligų (lyginant su tais, kurių KMI įvardijamas kaip normalus). Ekspertai taip pat teigia išsiaiškinę, kad per mažai sveriantys arba II ir III laipsnio nutukimu sergantys asmenys miršta atitinkamai 6,7 ir 3,7 metų anksčiau nei asmenys, kurių KMI įvardijamas kaip normalus.
Kiti tyrimai parodė, kad KMI, viršijantis 30, pastebimai padidina lėtinių sveikatos problemų riziką, įskaitant antrojo tipo diabetą, širdies ligas, kvėpavimo sutrikimus, inkstų ligas, ne alkoholio lemtą kepenų suriebėjimą ir judėjimo sutrikimus.
Be to, 5–10 proc. sumažinus asmens KMI, galima tikėtis sumenkusio metabolinio sindromo masto, širdies ligų ir antrojo tipo diabeto būklių pagerėjimo.
Kadangi dauguma tyrimų akcentuoja didesnę nutukimu sergančių asmenų riziką susirgti lėtinėmis ligomis, nemažai sveikatos priežiūros profesionalų KMI naudojasi kaip kone pagrindiniu įrankiu potencialioms rizikoms įvertinti. Nepaisant to, šis rodiklis neturėtų būti vienintelis diagnostikos įrankis.
KMI trūkumai
Nepaisant tyrimų, teigiančių, jog per mažas (mažesnis nei 18,5) ir per didelis (viršijantis 30) KMI ir padidina įvairias rizikas sveikatai, šis rodiklis turi ir nemažai trūkumų.
Neatspindi kitų sveikatos būklės veiksnių
KMI atsako į vienintelį klausimą – ar žmogaus svoris normalus, tačiau į tokius veiksnius kaip konkretaus asmens amžius, lytis, genetika, gyvenimo būdas, ligų istorija ir kiti, neatsižvelgia.
Jeigu KMI bus vienintelis sveikatos būklės vertinimo kriterijus, pro akis praslys tokie svarbūs sveikatos duomenys kaip cholesterolis, cukraus kiekis kraujyje, širdies ritmas, kraujospūdis ir uždegiminiai rodikliai, o tai reiškia, jog objektyviai įvertinti sveikatos būklės nepavyks.
Be to, vyrų ir moterų kūno sudėjimas skiriasi: vyrai turi daugiau raumeninės masės ir mažiau riebalinio audinio (lyginant su moterimis), o KMI skaičiuoklė į šiuos skirtumus neatsižvelgia. Be to, bėgant metams, natūraliai didėja riebalų ir mažėja raumenų masė. Ne vienas tyrimas parodė, jog didesnis KMI (23,0–29,9) vyresniame amžiuje apsaugo nuo ankstyvos mirties ir ligų.
Be to, sprendžiant apie žmogaus sveikatą vien iš jo KMI, pamirštami kiti itin svarbūs bendrą sveikatos būklę lemiantis aspektai, pavyzdžiui, psichinė būklė bei sudėtingi sociologiniai veiksniai, pavyzdžiui, pajamos, galimybė maitintis sveikatai ir maistingai, mitybos įpročiai ir žinios, gyvenamoji aplinka.
Svoris svoriui nelygu
Nors kilogramas raumenų ir sveria tiek pat kiek ir kilogramas riebalų, raumenų tankis didesnis, jie užima mažiau vietos. Dėl šios priežasties žmogus gali būti itin lieknas, tačiau turėti daug raumeninės masės, tad sverti daugiau.
Pavyzdžiui, 175 centimetrų ūgio 97 kilogramus sveriantis žmogus pagal KMI klasifikuojamas kaip „sergantis nutukimu“.
Visgi net ir to paties ūgio tiek pat sveriantys žmonės gali atrodyti skirtingai. Vienas gali būti kultūrizmo propaguotojas, turintis didelę raumenų masę, o kitas turėti daugiau riebalų.
Jeigu kreipiamas dėmesys tik į KMI, galima gana lengvai suklysti klasifikuojant asmenį kaip turintį antsvorio ar sergantį nutukimu, nors jo riebalų masė ir nedidelė. Taigi, labai svarbu įvertinti konkretaus asmens raumenų būklę, riebalinį audinį ir kaulų masę, o ne vien svorį kilogramais.
Ignoruojamas riebalų pasiskirstymas
Nors didesnis KMI indeksas ir siejamas su prastesne sveikatos būkle, didžiausią skirtumą lemia ne pats riebalinis audinys, o jo pasiskirstymas ir kaupimosi viena organizme. Tie, kuriems riebalai kaupiasi pilvo srityje – vadinamasis obuolio formos figūros tipas – labiau rizikuoja susirgti lėtinėmis ligomis nei tie, kuriems riebalai kaupiasi klubų, sėdmenų ir šlaunų srityse (vadinamasis kriaušės figūros tipas).
Pavyzdžiui, apžvelgę 72 seniau atliktus tyrimus, ekspertai išsiaiškino, kad obuolio figūros tipo žmonės turi didesnę riziką mirti nuo bet kokios priežasties nei kriaušės figūros turėtojai. Apžvalgos autoriai akcentuoja, jog KMI neparodo, kur konkretaus asmens organizme kaupiasi riebalai, tad galima per klaidą žmogų priskirti rizikos grupei.
Siejamas su svorio mitais
Norėtųsi tikėti, jog medikas visais atvejais vadovaujasi žiniomis ir patirtimi, kitaip tariant, nepriima KMI kaip vienintelio informacijos apie asmens būklę šaltinio, o kiekvieną pacientą vertina kaip unikalų atvejį. Deja, bet realybė neretai skiriasi – gydytojai pateikia medicininių rekomendacijų vien pagal KMI, o tai gresia su svoriu susijusių mitų kurstymu ir prasta sveikatos priežiūra.
Didesnį KMI turintys asmenys neretai skundžiasi, kad juos gydantys daktarai daugiausia dėmesio skiria būtent KMI, nors vizito priežastis su juo neturi nieko bendro. Dažnai rimtos sveikatos bėdos nepastebimos arba neteisingai įvertinamos kaip su svoriu susijusios problemos. Tyrimai atskleidė: kuo didesnis žmogaus KMI, tuo rečiau jis reguliariai lankosi pas medikus, nes baiminasi būti pasmerktas, nepasitiki medikais arba turi nemalonios ankstesnės patirties.
Aktualu ne visiems
Nors KMI naudojamas labai plačiai, jis ne visada teisingai įvertina rasės ir etninės kilmės niuansus. Pavyzdžiui, ne vienas tyrimas parodė, jog azijinės kilmės asmenys turi didesnę lėtinę ligų riziką nepaisant mažesnio KMI (lyginant su baltaodžiais).
Maža to, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) netgi parengė specialias gaires Azijos ir Ramiojo vandenyno regionui, kuriuose pateikiamos alternatyvios KMI ribos.
Net vienas tyrimas parodė, jog šios alternatyvios KMI ribos padeda veiksmingiau identifikuoti sveikatos rizikas Azijos gyventojams. Nepaisant to, norint šią hipotezę patvirtinti galutinai, būtina atlikti dar daugiau studijų.
Be to, neretai juodaodžiai klaidingai klasifikuojami kaip turintys antsvorio, nors turi mažesnę riebalų masę ir daugiau raumeninio audinio. Tai reiškia, kad lėtinių ligų rizika, lyginant su kitomis rasėmis, skiriasi. Ši taisyklė dažniau pasiteisinta juodaodžių moterų pavyzdžiuose. 2011 metais atliktas tyrimas atskleidė, jog juodaodės moterys metaboline prasme laikomos sveikomis net ir tuo atveju, jeigu jų KMI yra 3,0 kg/m2 didesnis nei įprastos ribos, o tai dar viena priežastis abejoti KMI kaip sveikatos būklės mato tikslumu visoms rasėms.
Be to, remiantis vien KMI, ignoruojama kultūrinė kūno sudėjimo skirtingoms žmonių grupėms svarba. Kai kuriose kultūrose didesnė riebalų masė vertinama kaip sveikatos įrodymas ir laikoma siektinu dalyku. Sveikatos priežiūros specialistai turėtų kiekvienam pacientui individualiai paaiškinti, ką reiškia sąvoka „sveikas svoris“.
Priimant svarbius su sveikata susijusius sprendimus, pavyzdžiui, dėl chirurginių procedūrų ir su svorio mažinimu susijusių intervencijų, labai svarbu žvelgti plačiau nei vien KMI ir asmens svoris.
Taigi, KMI indeksas – prieštaringai vertinamas sveikatos vertinimo įrankis, skirtas įvertinti riebalinį audinį ir galimas rizikas sveikatai. Tyrimai ne kartą atkreipė dėmesį, jog kuo didesnis žmogaus KMI, tuo didesnę riziką susirgti lėtinėmis ligomis jis turi. Be to, mažas KMI (mažesnis nei 18,5) taip pat siejamas su sveikatos bėdomis. Deja, KMI neatsižvelgia į tokius sveikatos aspektus kaip asmens amžius, lytis, riebalinio audinio masė, raumeninio audinio masė, genetika ir ligos istorija. Maža to, kliaujantis KMI kaip vieninteliu įrankiu sveikatos būklei vertinti, rizikuojama skatinti su svoriu susijusius stereotipus ir bloginti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę.