Iš savo raciono gydytojas išbraukė angliavandenius ir pradėjo maitintis itin riebiai. Jaunas lieknas vyras nutarė savo kūnu išbandyti šį mitybos būdą ir nuosekliai stebėjo kraujo tyrimus.
„Mano klasikiniai pusryčiai yra kava su kakavos sviestu ir kokoso pienu. Na, ir viena kapsulė saldymedžio ekstrakto“, – prisipažįsta J. Jankauskas.
Jaunas gydytojas, sporto medicinos rezidentas yra iš tų, kuriems, kaip sakoma, jūra dar iki kelių. Daugiau kaip metus jis bando neįprastą mitybos sistemą, tiksliau būtų sakyti, kad teoriją verčia praktika, kuri vis garsiau skelbiama užsienio gydytojų–dietologų.
Toks mitybos būdas vadinamas ketoniniu – gydytojas vartoja daug riebalų turinčius produktus.
„Kadangi taip maitinuosi jau ilgą laiką, alkio aš nelabai jaučiu. Aš žinau, kad turiu poreikį pavalgyti, bet to piktumo, kai smegenims trūksta gliukozės, aš nebeturiu. Šiuo metu mano energija sukasi iš to, kad aš skaldau savus riebalus arba tuos, kuriuos vartoju, todėl tas alkis nebūna toks ryškus“, – apie savijautą pasakoja J. Jankauskas.
Kas privertė jauną žmogų, neišgyvenusį jokių organizmo sutrikimų, rinktis įprastos mitybos alternatyvą? Juolab, kai nesiskundžiama nei antsvoriu, nei veiklos stygiumi. Atvirkščiai, daug dirbantis medicinos rezidentas turi savo motyvą, kam jam to reikia.
„Pradėjau dėl to, kad kaip jaunas medicinos gydytojas, kuris dar atlieka savo rezidentūrą ir specializuojasi, aš esu priverstas nuolatos skaityti, viską pagrįsti literatūra ir moksliniais šaltiniais. Tiesiog vieną kartą, kai pradėjau savo rezidentūrą, man teko gilintis į ištvermės sportininkų mitybą“, – apie idėjos ištakas pasakoja reportažo herojus pridurdamas, kad ištvermės sportininkai turi vartoti didelį riebalų kiekį turinčius produktus, nes riebalai skyla labai lėtai ir žmogus yra ilgiau sotus.
Tradicinė medicina ketoninę mitybą kol kas įvardija kaip vieną iš nenuspėjamų, nežinia, kiek teikiančią naudos ir kiek darančią žalos. Tačiau Juozas vardija atrastus privalumus, kurie netruko išaiškėti, atsisakius angliavandenių, iš mitybos raciono išbraukus cukrų, duoną, makaronus, miltų kepinius ir net kai kurias daržoves.
„Keli dalykai, kurie man labiausiai patiko, buvo, pirmiausia, išnykęs alkis. Taip pat nebeturiu skrandžio problemų ir dėl to gyvenu labai laimingai“, – pokyčius įvardija J. Jankauskas.
Šiuo pasakojimu mėginama įsigilinti į tai, kas medicinos mokslo literatūroje buvo parašyta dar XX a. pradžioje. Tačiau šie laikai greitesni ir atrasti dėsningumus yra gerokai lengviau. Taigi tęsdamas pasakojimą apie savo eksperimentą Juozas pripažįsta nuolatos stebėjęs savo kraujo tyrimus ir atidžiai sekęs, kas kur link didėja ar mažėja.
Visas pokalbis apie eksperimentą ir jo rezultatus – laidos „Stilius“ reportaže.