Tėtis moko naujų pozų ir judesiukų. Taip, mamos galia – surasti pozą, kad būtų patogiau vaikui, tėčio – kaip patogiau abiem. Tik tėčiai sugalvoja nešioti vaiką ant dilbio: veidukas panardintas į alkūnės linkį (gamta apdairiai (bent jau daugeliui) neužaugino plaukų ant vidinio dilbio paviršiaus), o išpūstas ir skaudamas pilvukas – ant plačios ir tvirtos tėčio plaštakos (ir saugumas, ir masažinis reljefas). Tik tėčiai žaidžia kūdikio kung fu tampydami ir mosikuodami kūdikio galūnėmis prieš vyresnių atžalų ir kitų augintinių veidus (dažniausiai žiūrinčius su šventam kvailiui skirtu užuojautos ir atlaidumo kupinu žvilgsniu). Tik tėčiai tualete trumpam permeta miegantį vaiką per petį, ir prilaiko jį su ausimi kaip telefoną, kol užimtos abi rankos, reikalingos atlikti procesui, kuriam mamoms rankų nereikia visai. Supertėtis JamIrTaipPatogu supranta, kad mamos pilve vaikelis dar ir ne taip prisikentėjo, ir jam visiškai įprasta, ir net kažkiek nostalgiška jaustis lengvai suspaustam šilto suaugusiojo kūno. Kur kas svarbus glaudus kontaktas, šiluma ir artumo pojūtis.
Tėtis supažindina su ritmu ir rimu. Dažnas mažas rupūžiokas miega trumpomis sesijomis – po keliasdešimt minučių. Pabudus visiškoje tyloje labai sunerimsta (nes mamos pilve tylu niekada nebuvo) ir pradeda kriuksėti. Todėl dienos metu, kai nuolat aplinkoje kažkas vyksta, mažieji nenaudėliai miega geriau nei naktį, kai visi kiti bando miegoti ir netriukšmauti. Sprendimas – grąžinti audiologinio saugumo jausmą – mamos ir tėčio balsas, nuolat kažką niūniuojantis. Tik negi tėtis niūniuos skystas lopšines? Kur kas labiau tinka epiniai pasakojimai apie alaus Vokiečių gatvėje likimą ir būtinybę sulaukti pavakarės Naujininkų pakrašty. Kuo anksčiau supertėtis ChekMyBeat supažindins savo atžalą su savo balso skambesiu – tuo imlesnis ir paklusnesnis augs įnamis. Idealus supertėtis dainuoja ir deklamuoja vaikui dar būnant jam pilve: nuolat ten girdimas raminantis mamos širdies dūžių garsas dar ne priežastis nesusipažinti su mėgėjišku „ryk, žuvėdra, ryk“ atlikimu.
Tėtis nekvepia maistu (pienu). Aišku, tik tada, kai reguliariai nuplauna vaiko atpiltą pienuką nuo savo kūno paviršiaus. Todėl tėtis gali sėlinti po namus ir raminti vaiką nesužadindamas jam nereikalingo apetito jausmo. Mamos taip negali – išgirdusios vaiko verksmą tuojau pat pasiruošia juo rūpintis, saugoti ir maitinti, tad pienelis liejasi laisvai. O atžalai nebūtinai kalorijų reikia. Kartais tereikia artumo, pasūpavimo ir minėto „balto triukšmo“, tad supertėtis NeTuNenoriValgyti tinka tam kaip niekas kitas. Pakvietęs į pagalbą du prieš tai minėtus supertėčius ir dar vieną superherojų – Kiaulę–Vorą jis gali nuraminti bet ką.
Tėtis parūpina naujų skonių. Mama to niekada nesupras. Kaip galima sulaukti penkių mėnesių amžiaus ir neparagauti vytintos žuvies ar česnakinės duonos? Kaip galima nenulaižyti nuo piršto (kartu su Vacikais ir Pūcikais) žemės riešutų sviesto ar lašinukų likutį? Supertėčio Delikateso šeštasis pojūtis kužda jam, kad kuo anksčiau vaikas pradeda ragauti (ne, ne valgyti pilnomis porcijomis ir net ne užkandžiauti tarp valgių, bet tiesiog ragauti) naujų produktų, tuo greičiau formuosis jo mikrobiota ir bus mažesnis alergijų šansas. Vaikai, pirmą kartą paragavę sojos ir žemės riešutų 4–6 mėnesių amžiaus, kur kas rečiau būna jiems alergiški, nei jų saugoti nuo „alergenų“ broliai ir seserys. Supertėtis suvokia, kada reikia sustoti ir nesupažindina vaiko su padažais, traškučiais, aromatizuotais sūreliais, prieskoniais ir neaiškios kilmės produktais.
Kur kas daugiau naujų bakterijų. Vaikas gimsta be gausios kaimynystės, kurią turime mes visi. Jo odos, gleivinių ir žarnyno bakterijų gausa neįspūdinga. O ta įvairovė ir gausa būtina. Tad kuo glaudesnis ir betarpiškesnis bendravimas su tėčiu užtikrina pažinti ir su tėčio augintiniais. Gimdytojų švarios odos ir sveikų gleivinių gyventojai kur kas geresnis mikrobiotos šaltinis nei pirktiniai lašiukai. Bet tik supertėtis DraugųNebusPerDaug siekdamas nuraminti verkiančią atžalą drąsiai patalpins jam į burną savo pirštą (mama tam pačiam tikslui turi kitokias ataugėles). Nes net ką tik nupraustas pirštukas turi augintinių: Vacikų (gyvenančių supertėčio panagėse) ir kur kas mažesnių Pūcikų (gyvenančių Vacikų panagėse). Supertėtis žino, kad nereikia plauti nukritusio ant grindų šaukšto – 3 sekundžių taisyklė – buvusios ant paviršiaus bakterijos nukrito smūgio metu, o naujos užlipti nespėjo. Supertėtis suvokia ribas: gerosios bakterijos tik namuose ir ant švarios odos, lauke ir poliklinikose prie vaiko, jo drabužių ir lopšelio prisiliečia tik dezinfekavęs/nuplovęs galūnes.
Tėvelis nuleidžia iš dangaus. Vienas kvaktelėjimas ir aplink mane jau šokinėja? Vienas rankelės mostelėjimas ir man pakeičiamas nemėgstamas maistelis? Vienas cyptelėjimas ir mane nukelia nuo sofos ant kur kas įdomesnių grindų? Tik su viena sąlyga – kai aš su mama. Kai šalia supertėvelis NenoriIrNereikia viskas kitaip. Parėkauti reikės ilgiau ir ne faktas, kad kažkas pasikeis. Jei nevalgiau mišinuko ar košytės – reiškia ir nenorėjau. Reikia ant grindų – išmok ropoti, o nukritus neverkti, nes galva yra kaulas, o kaulas skaudėti negali. Mamai ne visada pavyksta blaiviai vertinti situaciją (nors jai ir gali atrodyti kitaip), tad šiek tiek šalto dušo ir gyvenimo realybės iš supertėčio pusės nepagadins pasaulio suvokimo.
Tėtis sugrąžina vaikui adekvačią mamą. Reikli atžala padaro viską, kad mama pradėtų abejoti savo psichine sveikata. Toli gražu ne atgaivinantis energiją gimdymo procesas, po to sekantys hormonų svyravimai ir jų puoselėjamas nuolatinis kaltės jausmas, nerimas, bemiegės naktys, įkyri buitis tarp keturių sienų – visa tai neprideda mamai noro adekvačiai reaguoti į dirgiklius ir šeimynos kaprizus. Ir čia atsiranda vieta supertėčio LaisvėMamai žygdarbiui. Tai reikalingiausias ir svarbiausias supertėtis iš visų. Supertėčių vadas. Jis supranta, kad kadangi padaryti vaiką reikia bent dviejų individų (dalyvauti procese gali ir daugiau, bet minimalus skaičius – du), tai ir auginimui reikia dviejų. Vien „uždirbti pinigų“ ir paaiškinti „tikrų bičių paniatkes“ tikram tėčiui neužtenka.
Todėl jis rytais perima vaiką iš naktį nemiegojusios mamos ir leidžia jai pasnausti bent ryte, kol jis vėluoja į darbą. Todėl jis grįžęs iš darbo leidžia mamai išeiti su reikalais bent valandėlei, o pats aiškina kaip pavargo darbe vaikui, o ne vaiko išvargintai mamai. Jis moka pakeisti sauskelnes ir paruošti porciją mišinuko, nes naktys į šeštadienį ir sekmadienį, kai kitą dieną nereikia į darbą, yra jo, supertėčio, naktys. Jis naudojasi dulkių siurbliu, minimaliai skalbimo mašina (ten vyrams skirta tik viena programa: sintetika 40, kitos tik moterims), ir moka pats susirasti švarias kojines. Jis gali pagaminti valgyti, arba bent jau užsisakyti maisto į namus. Kai toks supertėtis pasinaudoja savo galiomis mamos pagaliau gali tapti supermamomis.