Informacijos apie demenciją trūkumas yra didelis – kartais net patys artimieji neatpažįsta ir nesupranta, kad žmogus serga demencija.
„Žinių apie demenciją trūksta ir tarp specialistų, tai yra šeimos gydytojų, kurie yra tikrosios pagalbos vartininkai. Šios būklės neatpažinimas yra todėl, kad demenciją daug kas laiko įprasto senėjimo dalimi“, – Žinių radijo laidoje „Ekspertai pataria“ sakė asociacijos „Demencija Lietuvoje“ vadovė Ieva Petkutė.
Pagrindinis demencijos simptomas yra atminties sutrikimai, bet artimieji dažniausiai tai priskiria tiesiog senatvei. Visgi, pasak pašnekovės, taip manyti neteisinga, o dėl senatvės truputį silpstanti atmintis yra visai ne tas pats, kaip pažeista demencijos.
Alzheimerio liga, kuri apima daugiausiai demencijos atvejų, pirmiausia paveikia trumpalaikę atmintį. Alzheimerio liga sergantys žmonės dažniausiai susiduria su sunkumais, kai stengiasi prisiminti vietas, pavadinimus ar, pavyzdžiui, kelintą valandą turėjo susitikimą.
„Esant didesniems pažeidimams, žmonės patiria daugiau sunkumų. Atsiranda kalbos sutrikimai, sunku suregzti sakinį ar formuoti ilgesnes istorijas, pasakojimus. Bet dėl senatvės silpstanti atmintis atrodo visai kitaip – yra normalu kartais pamiršti susitikimą, kolegos vardą ar panašiai. Demencija sergantis žmogus tokius dalykus pamiršta dažnai ir jų išvis nebeprisimena“, – kalbėjo I. Petkutė.
Kitas simptomas – sunku atlikti įprastas užduotis. Dėl amžiaus žmogus gali pamiršti paruošti stalą ar atnešti padažą, tačiau vėliau prisimins. O asmuo, kuris turi demenciją, gali išvirs pamiršti, kad paruošė maistą.
Sergantis demencija žmogus gali ne tik pamiršti žodžius, bet pakeisti juos visai netinkamais. Tuo metu nesergantis gali tiesiog pamiršti žodį, kai sakoma, kad žodis „užkrito“. Labai ryškus ligos ženklas būna pakitusi asmenybė, nuotaikos pokyčiai. Žmogus gali tapti nepaprastai įtarus arba apatiškas.
Ligą diagnozuoti reikėtų kuo anksčiau, kai simptomai tik pasireiškia. Tokiu atveju galima gyventi dar ilgus oraus gyvenimo metus.
„Pats žmogus, kuris serga, retai kada susirūpins ir kreipsis. Todėl raginu šeimos narius nenumoti ranka ir negalvoti, kad čia tik senatvė. Šeimos gydytojas yra pirmoji stotelė, į kurią reikia kreiptis. Kartais šeimos gydytojai ne visada sureaguoja ir kartais patys šeimos nariai turi daugiau pasidomėti, galbūt nueiti į privačią įstaigą“, – sakė pašnekovė.
Visgi, kaip pasakojo I. Petkutė, Lietuvoje situacija dėl pagalbos demencija sergantiems žmonėms yra labai bloga. Pasak pašnekovės, labai daug atsakomybės ir darbo tenka globėjui, jam reikia atlikti ir kone socialinio darbuotojo darbą, būti slaugytoju ir prižiūrėti namus.
„Jiems reikia pakeisti savo gyvenimo būdą, dažnai praranda savo paties sveikatą, tai neigiamai paveikia žmogų“, – kalbėjo I. Petkutė.
Demencija dažniausiai nėra genetiškai paveldima, ją paveldi tik vienetai, o šį paveldėtą genų derinį galima žinoti jau nuo pat gimimo. 40 proc. demencijos atvejų yra nulemta mūsų gyvenimo būdo – šių ligos atvejų būtų galima išvengti arba atitolinti, jei galvotume apie savo fizinį aktyvumą, depresijos gydymą, aukšto kraujospūdžio, nutukimo kontroliavimą. Kitais 60 proc. atvejų yra neaišku, kodėl atsirado liga.
Per visą savo gyvenimą žmogus kaupia pažintinį rezervą – tai, pasak pašnekovės, tarsi raumenys, kurie padeda atlaikyti įvairius pažeidimus smegenyse. Kuo didesnį rezervą turime, tuo geriau gebame kompensuoti esamus pažeidimus arba elgesio pasikeitimą atitolinti.
Šį pažintinį rezervą ugdo bendravimas, domėjimasis įvairiomis veiklomis. Visą savo gyvenimą žmogus turėtų išlikti kaip įmanoma labiau aktyvus ir norintis naujų žinių. Pašnekovė siūlo nepamiršti galimybės lankyti Trečiojo amžiaus universitetą, kuris taip pat padės smegenims išlikti sveikoms.
Laidoje kalbėjo ir Sigitas, kuriam teko slaugyti demencija sergančią mamą. Kaip pasakojo vyras, ligą pastebėjo ne iš karto.
„Prieš 5 metus mirė mano tėvas ir mano mamai tai buvo didžiulis stresas. Po to prasidėjo atminties netekimai. Į tai dėmesio nekreipėme, tik po kelerių metų prasidėjo aiškūs požymiai. Prieš 2 metus ji manęs paklausė, ar aš žinau, kada grįš jos sūnus. Man toks šaltas prakaitas išpylė, supratau, kad jau kalbu ne su savo mama, o su žmogumi, kuris manęs nepažįsta“, – sakė Sigitas.
Nuo to laiko vyras pradėjo labiau domėtis šia liga. Kiek vėliau gydytojai diagnozavo demenciją.
„Nenorėjau atiduoti mamos į globos namus, viską bandžiau išspręsti pats. Ėjau į darbą, bet žmona būdavo namuose, dukra grįždavo iš mokyklos. Po to prasidėjo neprognozuojami veiksmai, pavyzdžiui, elektrinį arbatinuką uždeda kaitinti ant ugnies.
Buvau įtaisęs dvi kameras, vieną virtuvėje, kitą miegamajame, kad bet kada galėčiau pažiūrėti, kas vyksta namuose“, – apie savo patirtį pasakojo Sigitas.
I. Petkutė priduria, kad labai svarbu demenciją turinčiam žmogui kuo ilgiau gyventi savo namuose. Reikėtų kreiptis į socialinių paslaugų skyrių savo savivaldybėje, joje pagal poreikį įmanoma gauti pagalbą namuose.
