Tačiau vėlyvaisiais savo gyvenimo metais moteris iš tikrųjų labai stebino ir mokslininkus, ir savo prižiūrėtojus – kaip toks gyvenimo būdas jai galėjo leisti sulaukti tokio garbaus amžiaus?
Jaunystėje Calment buvo kaip ir kitos mergaitės. Ji kėlėsi 8 valandą ryte ir bėgo į mokyklą. Sotūs pusryčiai ir pietūs vidurdienį buvo jos kasdienybė. Ji ištekėjo už savo pusbrolio 21 metų. Jis buvo pasiturintis, todėl Calment niekada nereikėjo dirbti. Tačiau ji daug judėjo – žaidė tenisą, fechtavosi, važinėjo dviračiu ir plaukiojo. Mėgo su draugais prie pianino kurti dainas ir linksmintis. Calment rūkė nuo pat 21 metų, pasakojama, kad su savo vyru ji neretai prisidegdavo ir cigarą. Tačiau ji labiausiai mėgo saldumynus – įvairius desertus, pyragą ir, aišku, šokoladą.
Calment dviračiu važinėjo iki pat 100-ojo gimtadienio. Vėliau susilaužė koją, tačiau ši greitai sugijo. Būdama 109 metų ji pareiškė norą kraustytis į slaugos namus. Calment jautėsi prastai dėl to, kad jos name nebuvo šildymo ir tąkart užšalo vandentiekis. Tai ir buvo paskutinis lašas, pastūmėjęs ją kraustytis.
Slaugos namuose jau buvo galima nuolatos stebėti moters sveikatą. Kuria ji, beje, visiškai nesiskundė, nuolat kartodama, kad neskaitant kaulų lūžių ji niekada nebuvo ligota. Tuo metu jos ūgis siekė 150 cm, o svoris – 45 kg.
Iš tikrųjų, ji slaugos namuose buvo viena iš guviausių gyventojų. Savo dieną Calment pradėdavo 6:45. Pažadinta ji ilgai melsdavosi prie lango, dėkodama Dievui už suteiktus metus ir gražią beprasidedančią dieną. Kartais ji garsiai klausdavo, kodėl ji turi tiek ilgai gyventi, kai visi kiti, įskaitant jos dukrą ir anūką, jau seniai mirė.
Tuo metu Calment jau beveik nebematė dėl kataraktos, tačiau vis tiek norėjo nuolat judėti. Po rytinės maldos ji užsidėdavo ausines ir mankštindavosi sėdėdama kėdėje, ypatingą dėmesį skirdama rankoms – juk dama turi turėti gražias rankas. Grožis, beje, jai rūpėjo iki pat pabaigos. Ji pati prausdavosi kiekvieną rytą, tačiau po dušu nelįsdavo, nes jis jai atrodydavo kaip kažkoks keistas išradimas. Veidą drėkindavo alyvuogių aliejumi, o tuomet dengdavo pudra.
Pusryčiams Calment valgydavo džiūvėsius, kuriuos užgerdavo kava su pienu. Pietums labiausiai mėgo jautieną, o štai virtos žuvies atsisakydavo. Po pietų pasimėgaudavo cigarete, lašeliu vyno ir šokoladu. Yra žinoma, kad kartais net ir būdama 116 metų amžiaus Calment per savaitę suvalgydavo visą kilogramą šokolado. Taip ji ir gyveno iki tol, kol 1990 metais suskilo jos šlaunikaulis. Tada iki tol be lazdelės vaikščiojusi Calment turėjo atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį. Maždaug tuo metu ji metė rūkyti ir nustojo mankštintis.
Daug žmonių klausinėja apie Calment psichinę sveikatą. Kuomet ji buvo 111 metų ji neblogai pasirodė protinę veiklą tikrinančiame teste, tačiau buvo akivaizdu, kad trumpalaikė atmintis jau yra stipriai suprastėjusi. Moteriai taip pat nesisekė su skaičiais. Kuomet jai buvo 118 metų, Calment buvo įvertinta dar kartą. Mokslininkai stebėjosi, kad jos protiniai gebėjimai neprastėja, o žodinė atmintis ir kalba buvo prilygintina 90 metų senumo žmogui.
Jeanne Calment mirė nuo nenustatytų priežasčių 1997 metų rugpjūčio 4 dieną. Ji buvo palaidota be didelių iškilmių. Katafalkas su jos karstu trumpam stabtelėjo prie Calment namų, o tada nuvyko į kapines. Gydytojas pagal velionės prašymą ant karsto padėjo jos dukros ir anūko nuotraukas.