Visgi Nacionalinio vėžio instituto Onkourologijos klinikos gydytojas mokslų daktaras, Baltijos Amerikos klinikos gydytojas urologas Marius Kinčius sako, kad tokį patį laikrodį turi ir vyrai. Tiesa, šis mechanizmas kiek „dosnesnis“ ir šeimos pagausėjimo planus leidžia atidėti iki 40-ies.
„Neretai pas mane ateina gana jauna pora – moteriai 30, vyrui – 40 metų, ir jie jau turi vaisingumo problemų. Mūsų tėvai pirmųjų atžalų susilaukdavo daug anksčiau. Galbūt pirmojo gimdymo atidėjimas – viena priežasčių, lemiančių vėlesnes problemas“, - interviu metu svarstė pašnekovas.
Tragedijos nemato
Nevaisingumas – tai biologinė būklė, kai pora per vienerius metus reguliaraus lytinio gyvenimo , nevengdama nėštumo, nesusilaukia kūdikio. Esant reguliariam menstruaciniam ciklui per pirmąjį mėnesį pastoja 25 proc., per pirmąjį pusmetį – 60 proc., pirmaisiais metais – 80 – 85 proc. kūdikio norinčių moterų. Antraisiais metais nėštumo sulaukia iki 93 proc. porų, nevengiančių nėštumo.
10 metų šioje srityje dirbančio gydytojo M. Kinčiaus teigimu, tai, kad pora vis negali sulaukti atžalos, lemia moterų nevaisingumas (30 – 40 proc. atvejų), vyrų nevaisingumas (10 – 30 proc. atvejų), abiejų partnerių nevaisingumas (15 – 30 proc. atvejų) ir neaiškios kilmės priežastys (5 – 10 proc. atvejų).
Ir nors užsienio spaudoje rašant apie vyrų nevaisingumo tendencijas nevengiama vartoti tokių frazių kaip „vyrų epidemija“, „apokaliptinis scenarijus“, pašnekovas nelinkęs taip sutirštinti spalvų.
„Taip, vis daugiau jaunų vyrų susiduria su vaisingumo problemomis, tačiau epidemijos nėra. Klausimas kyla toks – ar tai vyksta dėl to, kad poros šeimos pagausėjimą atideda vis vėlesniam metui, ar labiau dėl aplinkos faktorių, gyvenimo būdo. Šiandien moterys pirmąkart gimdo vis vėliau ir anksčiau kalbėta tik apie moterų biologinį laikrodį, tačiau tiesa tokia – atsiranda duomenų, kad ir vyrų laikrodis tiksi. Reprodukcinė sistema ima prastėti įkopus į penktą dešimtį“, - aiškino M. Kinčius.
Kalbėti konkrečiau apie lietuvių situaciją yra sudėtinga, nes nėra populiacinių, išsamių tyrimų, parodančių ilgalaikes tendencijas.
„Paskutinė didesnė studija kartu su skandinavais buvo publikuota prieš 7-8 metus, tragiškų skaičių ten nebuvo. Bet, žinoma, iš kasdienės praktikos susiduriame su daugiau nevaisingų porų. Galbūt tai galima sieti ir su neseniai priimtu Pagalbinio apvaisinimo įstatymu – į dienos šviesą išlenda poros, kurios nori gauti valstybės kompensuojamą gydymą“, - svarstė jis.
Trys lemtingi mėnesiai
Pasaulinės tendencijos rodo, kad vyrų spermos kokybė smarkiai prastėja – per pastaruosius 50 metų Europoje spermos kokybės rodiklis sumažėjo beveik dvigubai. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, beveik kas penkta pora, norinti susilaukti vaikų, susiduria su problemomis dėl nevaisingumo ir, kad ir kaip būtų neįprasta manyti, apie neretai „kalta“ būna nekokybiška vyro sperma.
„Ilgą laiką buvo įprasta sakyti - „nepastoja moteris“, tačiau tai nėra vieno individo faktorius. Vaiko susilaukti gali pora. Mes, medikai, jau seniai žinojome, kad problemų gali turėti tiek vieni, tiek kiti. Šiandien yra daug lengviau išsiaiškinti, iš kur kyla vaisingumo problemos, pavyzdžiui, padarius spermogramą – greitą, neskausmingą tyrimą“, - aiškino gydytojas urologas.
Spermograma – tai išsami vyro sėklos analizė, suteikianti galimybę nustatyti vyro gebėjimą apvaisinti. Svarbiausios dominančios sėklos savybės: jos kiekis, spermatozoidų skaičius, jų forma ir judrumas.
Įtakos vyrų vaisingumui gali turėti daugelis faktorių, tokių kaip aplinkos faktoriai (alkoholis, rūkymas, endokrininės ligos, vaistų - anabolinių steroidų, skrandžio rūgštingumui mažinti skirti medikamentai, psichotropinių - vartojimas praeityje), kraujagyslių patologijos, ligos, tokios kaip lytinių takų infekcija, varikocelė (venų išsiplėtimas ant kapšelio). Iki 30 proc. atvejų priežastys būna idiopatinės, nenustatomos.
Tačiau vyrų sperma įdomi tuo, kad vyro elgsena gali keisti jos kokybę.
„Spermatozoido kūrimasis nuo užuomazgos iki galutinio produkto užtrunka tris mėnesius. Jei šį laikotarpį vyras eliminuos visus žalingus faktorius ir kitų, gilesnių problemų nebus, yra tikimybė pagerinti spermos kokybę. Dėl to mes kartais net negalime remtis viena spermograma – norint bendrinio vaizdo, reikia atlikti keletą serijinių tyrimų. Kartais rezultatus gali iškreipti net tokie dalykai kaip gripas ar nuėjimas į pirtį“, - vardijo M. Kinčius.
Padėti gali ne visiems
Kiti įrankiai – medikų rankose. Nustačius nevaisingumo priežastį, gydytojas padeda parinkti tinkamiausią gydymą, kurių šiandien yra ne vienas. Kartais pacientas siunčiamas konsultacijai pas endokrinologus, kitais atvejais pas genetikus ar dar kitos srities specialistus.
„Pati sunkiausia vyrų nevaisingumo forma nustatoma, jei atlikus spermos tyrimą jame nerandama spermatozoidu. Tokia situacija vadinama azoospermija. Yra išskiriami du jos tipai: obstrukcinė ir neobstrukcinė azoospermija. Pirmu atveju, sėklidėse spermijai yra gaminami, tačiau dėl kliūties lytiniuose latakuose spermatozoidai nepatenka į spermą. Antru atveju, sėklidės visai negamina arba pasigamina išskirtinai mažas spermatozoidų kiekis, kuris nepatenka į ejakuliatą.
Esant obstrukcinei azoospermijai ir radus sėklinių latakų užakimus, bandome juos rekonstruoti. Tais atvejais, kai rekonstrukcija nepavyksta, ar tai yra techniškai neįmanoma, vyrams spermatozoidai gali būti išgaunami tiesiogiai iš sėklidžių. Bendrinėje nejautroje, naudojant labai ploną adatą, yra aliekama TransEpiderminė Spermatozoidų Aspiracija (TESA) tiesiogiai iš sėklidžių. Su gautaisiais spermatozoidais atliekama intracitoplazminio spermatozoido įvedimo procedūra.“, - kalbėjo gydytojas.
Kai nustatoma neobstrukcinė azoospermija, standartinė TESA procedūrą nerekomenduojama atlikti, nes tikimybė, kad įdursi ir atsitiktinai pataikysi į latakėlį, kuriame yra spermatozoidų, yra labai maža. Tokiais atvejais taikoma gana nauja procedūra – microTESE. Atvėrus sėklidės dangalus intraoperaciniu mikroskopu ieškoma lokaliai išsiplėtusių sėklinių latakėlių. Šios operacijos metu latakėliuose net iki 50 proc. atvejų pavyksta rasti spermatozoidų ir juos panaudojant galima atlikti dirbtinio apvaisinimo procedūrą. Neretai siekiant padidinti microTESE procedūros sėkmę vyrams prieš operaciją reikia hormoninės stimuliacijos, panašiai kaip moterims skiriant vaistus hiperovuliacijos sukėlimui. Iš principo, atrodytų, nulį šansų turintiems vyrams microTESE procedūra gali galiausiai padėti turėti vaikų“, - dvi procedūras lygino M. Kinčius.
Pasaulinė statistika nurodo, kad pastarasis metodas padeda penktadaliui vyrų.
Jei niekas nepadeda, yra galimybė atlikti pagalbinį apvaisinimą su donorine sperma arba, galiausiai, įsivaikinti vaiką.
„Yra tokių porų, kurioms tenka pasakyti – šiandien medicina dar ne visagalė, vyras yra nevaisingas ir savo palikuonių neturės. Aš asmeniškai per metus susiduriu su apytiksliai 10 tokių vyrų, jų, žinoma, yra daugiau, tačiau valstybinės statistikos neturime“, - pripažįsta jis.
Gydytojo teigimu, vaisingumas – vis dar kone esminė vyriškumo suvokimo dalis, tad stipriajai lyčiai yra sudėtinga priimti žinią apie tai, kad jie negalės turėti savo vaikų.
„Tai yra psichologinė našta, net trauma, paveikianti ne tik vyrą, bet ir poros santykius, kartais net jų baigtį. Todėl tokioms poroms yra būtina psichologinė pagalba, kurios šiuo metu vien tik urologai negali suteikti. Išties – tai didelė problema“, - atvirai dėstė pašnekovas.