O „Caritas“ katalikų bažnyčiose netgi pastatė specialias pasninko dėžes, į kurias kviečia aukoti ilgo galiojimo produktų ir taip leisti per Velykas patirti kuklią šventę tiems, kurių stalą retai aplanko skalsa.
„Pasninkas jokiu būdu nėra dieta. Tačiau jį galima palyginti su pasivaikščiojimu lauke, kai ne tik pajudi, bet ir įdegi, tai yra odos rudumą gauni kaip premiją“, – šmaikštauja teologė Vilma Sabutienė, Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos sekmadieninės mokyklos mokytoja.
Šiemet 500-ąjį Reformacijos jubiliejų minintys liuteronai, pasak jos, pasninką supranta kaip ir visi kiti krikščionys – tai yra savęs apribojimas maisto atžvilgiu. Ši praktika liuteronams, skirtingai nei kitų denominacijų krikščionims, neprivaloma, nors Martyno Liuterio Mažajame katekizme rašoma, kad „geras išorinis dalykas“ yra tas pasninkavimas. Jis vadinamas kūnišku prisiruošimu ne tik Velykoms, bet ir Šventajai Vakarienei, todėl yra didžiai rekomenduojamas.
„Mes nuolat prisimename liaudies posakį, kad kur Dievas stato bažnyčią, velnias turi koplyčią. Žmogus visada eina labai siauru takeliu – jis ima pasninkauti, tačiau nejučiomis susilaikymas nuo mėsos virsta tiesiog dieta. Arba savęs ribojimas išvirsta į puikybę – tarsi tuo savo pasninku būtum kažkuo labiau nusipelnęs ar pranašesnis prieš kitą, nepasninkaujantį“, – atkreipia dėmesį teologė.
Per pasninką turi pritrūkti
Kaip aiškina V. Sabutienė, klasikinis liuteroniško pasninko receptas būtų toks, kai valgoma vieną kartą per dieną. Tas valgymas gali būti visai kuklus, duona ir vanduo, visada – su malda. Tačiau dirbančiam, buities reikalus tvarkančiam žmogui liuteronai rekomenduoja atsisakyti tik pusryčių. Pietus leidžiama pavalgyti įprastus, bet paprastus, neįmantrius, o vakarienei pasilikti labai lengvo valgio.
Teologė primena, kad pasninkas neturi būti savitikslis. Pirmiausia jis suprantamas kaip priemonė, vedanti į didesnį maldingumą, labdarą, savęs apribojimą. Esminis pasninko elementas – alkio pojūtis. „Turi pritrūkti“, – sako V. Sabutienė ir čia pat paaiškina: reikia verčiau ne mėsos atsisakyti, o riboti jos kiekį. Jeigu gardžiai prikimši pilvą duonos ir daržovių, anot teologės, tai nebus tas maldingas pasninkas, lydimas jausmo, kad tau pritrūko.
Su liuteronams būdinga subtilia ironija pašnekovė prisimena senelių aiškinimus, kad jei Didįjį Penktadienį nevalgai mėsos, bet, pavyzdžiui, geri degtinę, tai už pasninką nesiskaito. „Degtinė nėra žmogaus gyvybinis poreikis – žmogus taip sukurtas, kad gali išgyventi jos negerdamas, bet valgyti jis turi. Tad kalbant apie pasninką gražu dar ir tai, jog valgyti vis vien privalai tam, kad išgyventum, bet tik tiek, kiek reikia būtinosioms gyvybinėms jėgoms palaikyti. Ir tada pamatai, kiek mažai tau tereikia“, – tvirtina sostinės evangelikų liuteronų parapijos narė.
Pasninko dėžės bažnyčiose
Antrasis svarbus pasninko elementas – tyla ir susilaikymas nuo linksmybių. Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ socialiniame centre „Betanija“ įprastų pramogų iki Velykų irgi nebus. Kiekvieno mėnesio pabaigoje čia rengiamus šokių vakarus ir diskotekas per gavėnią keičia pokalbiai religinėmis temomis ir susitikimai su kunigais. „Ketiname daryti susikaupimo dieną, kurios metu žmonės galės atvirai kalbėti apie jiems svarbias temas, tikimės, kad norės eiti išpažinties“, – viliasi įstaigos vadovas Vladyslav Bortkevič.
Vis tik pagrindiniai „Betanijos“ lankytojai čia ateina ne pasikalbėti, o pavalgyti. Nors gavėnios metu socialinio centro darbuotojai jiems daug aiškina apie susivokimą, pasninką, priversti eiti tikėjimo keliu prieš žmogaus valią negali. Tad ir valgyklos, kurioje lankosi šimtai sunkiai besiverčiančių vilniečių, valgiaraščio per gavėnią iš esmės nekeičia.
„Mėsiškų patiekalų stengiamės nesiūlyti penktadieniais. Tada duodame daugiau vaisių, daržovių, kad kompensuotume negaunamas maisto medžiagas, – sako V. Bortkevič. – Pas mus ateinantys žmonės patiria skurdą, jiems reikia visko. Iš prekybos centrų gauname paskutinę dieną galiojančių produktų, kurių lankytojams leidžiame pasiimti į namus. Tad jie pasirenka, ar gautą mėsišką produktą suvalgyti penktadienį, ar pasilikti kitai dienai. Mes nenurodinėjame, kaip jiems elgtis.“
Centrą valdančio „Caritas“ iniciatyva katalikų bažnyčiose iki Velykų pastatytos specialios pasninko dėžės. Į jas galima atnešti ilgai galiojančių produktų, kurie vėliau centralizuotai atvežami į „Betanijos“ valgyklą. Pasak vadovo, paaukotas maistas dalinamas prieš Velykas, kad sunkiai besiverčiantieji turėtų iš ko padengti bent kuklų šventinį stalą.
Kiekvienam – savas pasninkas
„Iš esmės labai ribotai valgau gyvūninės kilmės produktus, – kiek pagalvojusi, į klausimą, ar laikosi pasninko, atsako Baltijos-Amerikos klinikos gydytoja dietologė Evelina Cikanavičiūtė. – Per savaitę 1-2 dienas nevalgau jokių gyvūninės kilmės produktų, renkuosi tik kruopas, daržoves, vaisius. Turbūt iš dalies tai galima vadinti pasninkavimu. Ir savo pacientams sakau, kad pasninko modelis turėtų tęstis visus metus.“
Praktiką kelis sykius per metus susilaikyti nuo tam tikrų, paprastai gyvulinės kilmės maisto produktų, specialistė vertintina vienareikšmiškai teigiamai. Juo labiau kad dalies valgiaraščio sudedamųjų dalių vertėtų atsisakyti ne tik per pasninką. „Esame išlepę, mūsų racionas, ypač skaniausio maisto, per platus, ir to skaniausio maisto valgome per dažnai“, – be užuolankų rėžia gydytoja dietologė.
Gyd. E. Cikanavičiūtės teigimu, mėsos pašalinimas iš raciono pasninko laikotarpiui jokio esminio poveikio sveikatai neturi, jei žmogus neserga lėtinėmis ligomis. „Tačiau norėčiau pabrėžti, kad šiais laikais ne pati mėsa ir ne gyvūninės kilmės produktai yra didžiausias blogis. Kartais žmogus, valgantis gyvūninės kilmės produktus, valgo sveikiau nei tas, kuris maitinasi vien tik augalinės kilmės produktais“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Pasak gydytojos dietologės, galima lygiai taip pat be saiko vartoti aliejų, riešutus, greitą maistą, miltinius pusgaminius, saldumynus. Visuose šiuose produktuose nėra gyvūninės kilmės sudedamųjų dalių, bet tokios mitybos sveika nepavadinsi, o ir teologės minėtas jausmas, kad pritrūko, jų užvalgius neapima. Todėl, gyd. E. Cikanavičiūtės nuomone, šiais laikais labiau reikėtų kalbėti apie tokį pasninką, kurio metu susilaikoma nuo įvairių saldumynų, greitmaisčio – kas labai vilioja, bet neprideda sveikatos. Juolab kad ir teologinei pasninko sampratai toks pasiūlymas neprieštarauja, nes viena iš pasninko rūšių – atsisakyti gardaus. „O kas gardu, tas dažnai būna ir kenksminga“, – medikei antrina teologė V. Sabutienė.
Šiais laikais, gydytojos dietologės manymu, būtų prasminga kiekvienam susigalvoti savo pasninką. Tam, kuris visai nemėgsta mėsos, jos atsisakymas nesukels jokio nepatogumo, bet galbūt pasninko jausmą suteiks nusiteikimas valgyti mažiau bandelių ar šokolado.
Šių dienų pasninkas – susilaikyti nuo feisbuko
Prie kenksmingų gyvenimo malonumų V. Sabutienė dar priduria kavą, alkoholį, cigaretes, televizoriaus spoksojimą ir lindėjimą socialiniuose tinkluose. Visa tai atitraukia nuo tikrojo gyvenimo, o juk gavėnia pirmiausia yra buvimas čia ir dabar. „Kaip dažnai mes valgome be reikalo, kemšame į save maistą tam, kad pabėgtume nuo to buvimo čia ir dabar! Mums per sunku ištverti akistatą su tikrove, tad bandome jos išvengti prisikimšdami skrandį. Bet jeigu kažkaip prakentėtume norą pabėgti nuo to, kas mums nemalonu, jis praeitų“, – sunkiais gyvenimo etapais pasitikėti Dievu drąsina pašnekovė.
Pasak teologės, nuo pasninko žmogui tikrai nebus blogai – bus tik gerai, tik viską reikia daryti su protu. Kaip žinia, ligoniai, seneliai, maži vaikai, besilaukiančios moterys nuo pasninko yra atleidžiami. „Tiesiog negundai Dievo“, – glaustai paaiškina pašnekovė. Kita vertus, per pasninką atsisakoma tam tikrų produktų ne dėl gydytojų rekomendacijų ar vyraujančios mados, o todėl, kad tie produktai yra, tarkime, brangesni. Per pasninką nuo brangesnio maisto atlikusį pinigą žmogus kviečiamas atidėti gavėnios pabaigai – Didžiajam Ketvirtadieniui – ir tądien paaukoti vargšams.
Dar, V. Sabutienės teigimu, pasninkas išplečia atjautos ratą: imi labiau suprasti gyvenančius skurde arba tuos, kurie negali valgyti, ko panorėję, nes pats tai patiri. Taip pat padeda pasiruošti didesniems gyvenimo iššūkiams, nei tik kuklus maistas, ir, žinoma, pagerina fizinę sveikatą. „Kas atlieka perteklinio – atiduodi kitiems. Turi daugiau laiko naudingiems dalykams – maldai, tarnystei, meilės darbams. Per pasninką labai aiškiai pajunti, kad žmogus ne viena duona gyvas“, – socialinę pasninko naudą susumuoja teologė.
Mažiau tik kalorijų, ne vitaminų
Gydytoja dietologė E. Cikanavičiūtė pabrėžia, kad tinkamos mitybos rekomendacijų turėtų būti laikomasi ne vien per pasninką. Juk pasninkas – tai tik du epizodai metuose: maždaug mėnuo prieš Kalėdas ir beveik pusantro mėnesio prieš Velykas. Tačiau didžiąją dalį sveikatos sutrikimų vis dėlto sukelia ta mityba, kuri vyrauja visą likusį laiką.
Bet kokia sveika dieta pirmiausia prasideda nuo režimo, kurį reikia susidėlioti asmeniškai. Pasak mitybos specialistės, būtina susiplanuoti, kada bus valgomi pusryčiai, kada bus skiriama laiko pietums ir vakarienei. „Kaip mūsų darbas reikalauja vienokio ar kitokio plano, kad veikla nevirstų chaosu, taip ir mūsų mityba reikalauja dėmesio. Turime valgyti ne tada, kai pagauname atlikusią minutę nuo kitų darbų, o iš anksto suplanuotu laiku“, – pabrėžia pašnekovė.
Kita problema, į kurią gydytojai norisi atkreipti ypatingą dėmesį – didžiausiu dienos valgiu arba antraisiais sočiais pietumis virstančios vakarienės. Pasilikti vakarienę kaip pagrindinį dienos valgį ji pataria tik tuo atveju, jei tądien nepavyko pavalgyti normalių sočių pietų.
Nuogąstavimus, esą dėl pasninko pavasarį gali prasidėti avitaminozė, gyd. E. Cikanavičiūtė vadina nepagrįstais, ypač jei pasninkaujama tik kartą per savaitę. Sveikam, lėtinėmis ligomis nesergančiam žmogui ši bėda, anot specialistės, negresia. Net ir griežtas pasninkas, kai visą mėnesį valgomos tik kruopos ir daržovės, labiau sietinas su kalorijų, o ne su vitaminų ar mikroelementų trūkumu.