Tačiau Skubiosios pagalbos skyriuje įdomiausia tikrai ne alga ir tai įrodo neseniai knygynuose pasirodžiusi ir iškart lietuviškuoju bestseleriu tapusi leidyklos „Tyto alba“ išleista knyga „Pragaro ambulatorija“.
Knygų mugėję pristatymą surengęs A. Černauskas papasakojo savo literatūrinės šlovės užuomazgas.
„Viskas prasidėjo tada, kai įstojau į rezidentūrą. Nė kiek neatsilikdamas nuo X kartos (žinote, tie vyresnieji) ir visiems žinant, kad dabartiniai gydytojai tikrai nedirba tik vienu etatu – jie dirba pusantro, dviem ar net trim etatais, kad išgyventų, nusprendžiau įsidarbinti papildomai. Pradėjau taip, kaip ir darytų kitas mano amžiaus žmogus – savo gyvenimo aprašymą išsiuntinėjau 100 km spinduliu aplink Vilnių. Sostinėje susirasti darbo tikrai nesitikėjau. Visą mėnesį – jokio atsakymo, kai staiga sulaukiu skambučio iš vienos Vilniaus ligoninės skyriaus vedėjo. Informaciją apie mane jis gavo iš rajoninės ligoninės direktoriaus“, - susirinkusiems pasakojo jaunasis gydytojas.
Gavęs pasiūlymą dirbti minėtame skyriuje, A. Černauskas nė nesuabejojo.
„Tada ėjau į tris susitikimus su skyriaus vedėju ir labiausiai norėjau išsiaiškinti tris dalykus – kiek reikės dirbti, koks bus darbas ir kiek mokės. Visi trys susitikimai buvo beviltiški ir beprasmiški, nes aš to nesužinojau“, - mena knygos autorius, tik vėliau supratęs, kodėl niekas jam nieko nesakė.
Pirmieji budėjimai, jo teigimu, buvo tragiški.
„Begalė žmonių. Mediciniškai elgtis mokėjau, tačiau toks krūvis! Visi nepatenkinti, pikti, rėkia. Jei jau gauti sunkiausią budėjimą, tai, žinoma, pirmą naktį. Apie jokį poilsį nebuvo galima nė pagalvoti. Laksčiau per visus kabinetus, reanimaciją, stebėjimo palatas, o srautas nesiliovė. Ryte išpiltas šalto prakaito išėjau ir galvoju – iš čia išeinu, bet iš teismų tai neišeisiu“, - šypteli gydytojas, iki šiol tokių skundų ir kvietimų į teismus dar nesulaukęs.
Šį darbą A. Čenauskas jau dirba daugiau nei dvejus metus ir sako nesigailintis savo sprendimo – iššūkių jam netrūksta. Tiesa, minėtame skyriuje jis jau yra vienas ilgiausiai dirbančių darbuotojų.
„Yra tik viena gydytoja, dirbanti ilgiau nei aš. Jau turiu kuo didžiuotis“, - nusijuokia jis.
Tačiau didžiuotis jis turi tikrai daugiau kuo ir tuo skaitytojai įsitikins įsigiję jo knygą, kurioje į ligoninę galima pirmąkart pažvelgti iš kitos – gydytojo – perspektyvos.
Leidyklos „Tyto alba“ projektų vadovė Jurgita Ludavičienė renginio metu jaunajam autoriui negailėjo pagyrų.
„Jo autorystės knyga savo populiarumu parodė, kokią reikalingą temą Andrius palietė ir kaip žmonėms reikėjo tokios informacijos. Knygoje teigdamas, kad gydytojas yra žmogus ir reiškinys viename, tai jis garantuotai rašo apie save. Tai yra žmogus, kuris turi be galo daug profesinių žinių ir jo knygoje yra ne tik aprašytos pačios įvairiausios stresinės situacijos, bet ir patarimai, ką daryti, žinios, kurias derėtų turėti kiekvienam būsimam Skubios pagalbos skyriaus pacientui“, - teigė J. Ludavičienė.
Jautrių nervų skaitytojus moteris perspėjo - šioje knygoje informacija ir nuomonė „nevyniojami į vatą“.
Pacientų grupės: kuriai priklausote jūs?
Gydytojo teigimu, dirbant Skubios pagalbos skyriuje išryškėja tam tikros tendencijos ir pacientai vos ne patys susiskirsto į grupes. Visus SPS lankytojus galima suskirstyti į tris rūšis : vieni nesikreipia, nors akivaizdžiai reikia, antri žino, kada ir kur kreiptis, tretieji – tie, kurie į SPS lekia dėl menkniekių.
Netyčia užtiktos pacientų grupės išsamiai aprašytos A. Černausko knygoje „Pragaro ambulatorija“:
„- Vyrai, 40 metų ir vyresni, atvykstantys su mamutėmis, kurioms vaiko skundai svabesni negu vaikui, bet vaikas paskutiniais paauglystės metais vis dar neturi savo balso. <...> Ne vienam vyrui pirmieji 40 paauglystės metų yra sunkiausi, tai žino dažna mama. Pasibaigus paauglystei iš karto užgriūva vidutinio amžiaus krizė.
- Kita grupė – ką tik 18 gimtadienio sulaukę (tai yra atvyksta tiesiai iš gimtadienio puotos) klinikinių toksikologų pacientai. Tai pirmas vizitas suugusiųjų ligoninėje, dažnai jie to neatsimena arba atsimena ne itin maloniai.
- Pacientai, atvyksantys su mase lydėtojų, atrodo, besiruošiančių laidotuvėms. Žinoma, atvykti vienam nesaugu, bet kitas kraštutinumas – kai į Skubios pagalbos skyrių pacientą lydi penki ir daugiau asmenų – irgi nėra racionalus ar sveikintinas.
- Fenotipiniai puolėjai. Tai itin įsidrąsinę ar įdrąsinti asmenys, kartais su normalaus dydžio palyda, bet jau iš jų veido matyti, kad kils konfliktas. <...> Jie bus apsiskaitę interneto portaluose apie ligas ir simptomus ir viską žinos už tave geriau – ne tik informaciją apie ligas, bet viską apie tavo darbą, kad nieko nekalbėjęs su pacientu turi skirti visus įmanomus vaizdinius tyrimus: rentgenas jiems jau atgyvena, kompiuterinė tomografija sukelia Černobylio katastrofą kūne, bet kartais gerai, svarbiausias - „3 teslų magnetas“ (3T magnetinio rezonanso tomografija).
- Stabilūs, ambulatoriniai, skubiosios medicinos požiūriu sveikutėliai pacientai, kuriems pasisekė būti priimtiems gydytojo PSPS ir kurie ilgokai laukia prie kabineto. Jie mano, kad gydytojas laksto kaip pamišęs, po to dingsta 30 ir ilgiau minučių, mato, kad jie laukia ne vieni prie kabineto to vienintelio gydytojo. Jam grįžus piktinasi, kur gydytojas buvo taip ilgai.
- Pacientų artimųjų kategorija: kuo būsimas pacientas buvo labiau apleistas ir pamirštas artimųjų iki ligoninės, tuo labiau ir aršiau jis ginamas, demonstruojamas perdėtas ir suvaidintas rūpestis. Daugiausia priekaištų ir skundų išreiškiama, kai jis galiausiai nusikapanoja iki reanimacijos ir atėja jo neišvengiama mirtis, nes visos ligos buvo užleistos, gyvybinės funkcijos kabo ant plauko, kojos nupuvusios ir ant kūno įsiveisė gausybė invazinės faunos ir jau beveik floros.
- Užkietėję priklausomybininkai: net atvykę dėl gyvybei grėsmingų būklių, jie negali atsispirti priklausomybėms. PSPS stebėjimo palatose masė pacientų keliasi ir eina ieškoti kampo, kur galėtų parūkyti, vedasi už parankių savo augintinius – t. y. Lašelines su kateteriais venose, o tie augintiniai klusniai velkasi iš paskos“.
Daktare, mes jus nors iš po žemių iškasime
Kad geriau perprastumėte gydytojo humorą ir nesuvaidintas situacijas, leidyklos sutikimu pateikiama keletą knygos ištraukų:
„<...> pragaras reiškia siaubingą, nemalonią, nenuspėjamą ir nelaukiamą pusę, o ambulatorija nušviečia gyvenimą šviesiomis ir šiltomis spalvomis – jūs gyvensite dar šimtą metų ir išeisite iš čia savo kojytėmis!
Pragaro ambulatorija nėra vienintelė ir griežtai apibrėžta vieta šioje žemėje. Tai tarsi škvalas, kylantis iš anksto nenumatytoje vietovėje ir nenuspėjamu momentu <...>“
„Kad ir kokie puikūs medikai būtume ar bent tokie jaustumės, kad ir kokie profesionalūs būtų gydytojai specialistai, kartais eiliniam žmogui Skubios pagalbos skyriuje reikia tik žmogiško pokalbio, o jei gydytojas dar pasitaiko ir empatiškas – pacientas išgelbėjamas dar ligoninės filtre priėmimo ložėje“.
„Kas labiausiai nepatenkinti medikų darbu? Narkomanai, asocialios personos-antiasmenybės, užkietėję alkoholikai, besmegeniai, turintys visų rūšių hepatito virusus ir kartu nešiojantys ŽIV ar jau užgyvenę AIDS, aktyvią ir atvirą tuberkuliozę – viską kartu arba po keletą įvairiais deriniais. Tie, kurie niekada negirdėjo, kas yra aukštasis mokslas, niekada nemokėjo socialinio draudimo, niekada nesilankė pas savo šeimos gydytoją, tuo labiau nesirūpino ligų profilaktika. Ar bent susimąstėte, kiek jų niekada nemokėtų pinigų mes išmetame jiems gydyti? Taip, išmetame jūsų sumokėtus pinigus“
„Jei manote, kad pacientai su psichiatrinėmis diagnozėmis ar labilesne nervų sistema siuatėja ir užkemša PSPS (priėmimo-skubios pagalbos skyrius) tik per pilnatį, klystate – jie siautėja per visus mėnulius įvairiais režimais“
„Kai kurie žmonės iš Skubios pagalbos skyriaus tikisi per daug – mano, kad tai visą parą dirbantis diagnostikos centras, atliekantis įvairiausius tyrimus, kurių kitose įstaigose reikia laukti. O tai, kad išvengtų eilių PSPS, jie vyksta į ligoninės priimamuosius naktį. Skubios pagalbos skyrius nėra ta vieta, kur VISĄ PARĄ atliekami VISI sudėtingiausi tyrimai. <...> Naktis – ne pats geriausias laikas be eilės patekti pas gydytoją“.
„Net jei jus į ligoninės Priėmimo skyrių atvežė GMP, nepamirškite pagalvoti ir apie kelionę atgal, nes jums galbūt infarkto, insulto ar kitos grėsmingos būklės nėra ir batus visgi reikėjo pasiimti, jūsų gali nepaguldyti į ligoninę, o greitoji medicinos pagalba ne taksi firma, namo neparveš. Jei klausite, kodėl reikia taip brangiai mokėti už GMP pervežimą, kitą kartą taksisto paprašykite atlikti specializuotą žmogaus gaivinimą, intubuoti pacientą, įvesti centrinės venos kateterį, paprašykite išmanyti bent pagrindinius visų ligų aspektus ir tuomet paklauskite, kiek tai kainuotų“
„Yra tokia grupė pacientų – patologiniai kyšių davikai. Man su jais teko susidurti tik keletą kartų giliai ligoninėje esančiuose skyriuose, PSPS tokių dar nesutikau. Apie juos daugiau papasakotų vyresni gydytojai. Tai žmonės, iš kurių kyšį turi paimti. Kyšis šiuo atveju nėra pinigai ar brangios dovanos – dažniausiai tai saldainis, šokolado plytelė ar kitas niekutis. Kodėl reikia paimti? Davėjai patologiškai įsitikinę, jog jei daktaras nepaėmė nieko iš jo ar jis nieko nedavė, o kitą dieną kaip įprasta neskiriama lašelinė ar rausva tabletė – tai būtent dėl to, kad nieko nedavė arba gydytojas nepaėmė. Tuomet jie ypač nervinasi, verčiasi per galvą, kaip kitą dieną ką nors įkišti. <...> Egzistuoja dar viena pacientų grupė: jie tvirtai įsitikinę, kad jei gydytojas neima kyšio, vadinasi, padėtis kritiška – gydytojas niekuo nebegali padėti ir dėl to neima pinigų ar dovanų“
„PSPS – tai ligoninės filtras arba skylė ligoninės sienoje, pro kurią žmonės patenka į ligoninę ir tampa pacientais arba ligoniais. Jei filtro nebūtų, visi savo noru ar per prievartą įkišti žmonės/pacientai/ligoniai okupuotų ligoninę ir rekreacijai išleistų milijonus sveikatos apsaugos sistemos lėšų“
„<...> Pastebėta, jog tie, kurie atvyksta ramūs arba gydytojo laukdami tyliai guli ant vežimėlio, būna iš tikrųjų sunkiausi ligoniai, kuriems reikia skubiausios pagalbos, jie sudaro didžiausios rizikos grupę. Rėkikai, skandalistai, grasintojai, tiesos ir trumpiausios eilės ieškotojai ar juos lydintys asmenys dažniausiai yra ambulatoriniai pacientai, kurie net neturėjo pasirodyti ligoninėje“.
„Stebėjimo palatos vadas, galva, direktorius ir dievas yra tuo metu ten dirbanti slaugytoja. Jei slaugytojos dvi – tai jau visas direktoratas, vos ne Olimpo kalnas. Slaugytoja viską reguliuoja, ji visą laiką privalo būti stebėjimo palatoje ir sekti ligonių būklę, kol terapeutas būna kabinete ir laksto į reanimacijos palatą. Jei terapeutas per ilgai ten užsibūna, sulaukia slaugytojos skambučio. O kad per dažnai nereikėtų ieškoti, terapeutas dar stebėjimo palatoje įspėjamas: „Daktare, mes jus nors ir iš po žemių iškasime!“.