Į gydytojus L. Kačinskas kreipėsi dėl pilvo skausmo.
„Atvažiavau į priėmimą ir sakau: „vyrai, peilius galandykit, apendicitą išpjaunat, aš rytoj turiu darbų“, – sakė psichiatras.
Tačiau po operacijos medikai konstatavo – išplitęs žarnyno vėžys, ketvirta stadija.
Nors medikai L. Kačinskui sakė, kad išgyvenamumas su tokia liga gali būti vos keli mėnesiai ar pusmetis, nuo to laiko praėjo jau ketveri metai. O ir pačios prognozės L. Kačinsko nedomino ir negąsdino. Svarbiausia, pasak pašnekovo, jei nori sveikti, turi susidraugauti su savo liga.
„Jau daug metų gyvenu šia diena, manęs nedomina nei vakar, nei rytoj. Supratau, kad viskas man yra gerai, tik pagalvojau, ką dar reikia padaryti. Už 8 mėnesių turėjo būti sūnaus vestuvės, surinkau šeimą, pasakiau, kad jei per tą laiką numirčiau, niekas nesugalvotų atšaukti vestuvių“, – su šypsena pasakojo L. Kačinskas.
Vienos operacijos neužteko – kiek vėliau teko ištverti ir antrąją, nes išsivystė žarnyno nepraeinamumas. O ši pasitaikė kaip tik per L. Kačinsko gimtadienį. Visgi ir operacija nesustabdė šventės.
„Praėjo lygiai mėnuo po operacijos ir šventėme mano gimtadienį lapkritį, namuose su gyva muzika“, – sakė vyras.
Pusiau su šypsena, pusiau rimtai gydytojas Žinių radijo laidoje „Sveikatos laikas“ pasakojo, kad šią ligą jam siuntė Dievas, nes kitaip nebūtų sugebėjęs jo sustabdyti nuo daugybės darbų ir veiklų.
„Mano tėtis dirbo taip pat, kaip aš, be atostogų, be laisvų dienų. Bet tam yra Dievas, jis sėdėjo, žiūrėjo ir pagalvojo, kad čia situacija prasta ir šito durniaus taip lengvai nesuvaldysi. Jis paėmė, man drėbtelėjo, sako, pažiūrėsim, kas dabar bus. Iš to išėjo sprendimai.
Atsisėdau ir galvojau, kad didžiausios psichiatrijos klinikos vadovu nebegaliu būti, po mažiau nei metų atsisakiau to darbo. Pasitraukiau ir išėjau dirbti tik gydytoju. Po dviejų metų supratau, kad turiu kitų įsipareigojimų gyvenime, noriu tapyti, rašyti, nors tam laiko nebebuvo“, – apie sprendimus, priimtus po ligos diagnozės, pasakojo pašnekovas.
Dabar L. Kačinskas atsikėlęs ryte gali ramiai išgerti kavos ir paskaityti, o tai jam visiškai nauja patirtis. Spalį gydytojas atšventė 60–ąjį gimtadienį.
L. Kačinskas prisimena, kad ir jo tėtis dirbo itin daug, o vėliau taip pat išgirdo vėžio diagnozę. Tik ne žarnyno, o prostatos.
„Manau, kad Dievas tikrai reguliuoja mūsų gyvenimą, žiūri, kiek nuovargio galime „ant savęs“ sukrauti. Tik vieniems gal duoda koją nusilaužti, kitiems dar kažką, pagal durnumo lygį, man davė daugiau, nes kitaip nebūtų suvaldę.
Bet iš tiesų, jei mus išmokytų pasaulį priimti teisingai, su džiaugsmu, nepersidirbant... Kiek žmogus gali išlikti sveikas, miegodamas po 3–4 valandas, dirbdamas savaitgaliais, kokius 20 metų be atostogų? Juk turi būti riba, nesvarbu, kad daug resursų turi“, – laidoje kalbėjo pašnekovas.
Liga, pasak L. Kačinsko, taip pat duodama tam, kad atgautume gyvenimo džiaugsmą.
„Didelė dalis žmonių pasaulį priima be džiaugsmo. Kartais ta liga duodama tam, kad suprastum, jog gali būti daug blogiau, o kai pasveiksti, pradedi į pasaulį žiūrėti kitomis akimis. Aš nepriimu iššūkių kaip gąsdinimo. Kitas dalykas, visi labai bijo mirties ir susirgti. Jei susergi, tai stenkis sveikti, keisti gyvenimo būdą ir priimti kitaip pasaulį. O ko bijoti mirties? Juk tavęs nebebus, tai koks skirtumas, kas vyks pasaulyje?
Manau, kad mirtis yra tik mūsų dimensijos, būsenos pakeitimas iš kūniškos į dvasinę. Ir viskas, nieko čia nėra“, – sakė L. Kačinskas.
Pasak gydytojo, sunku būna tada, kai paimi problemą ir ją pernelyg „vynioji“, išpūti.
„Paskui nugali ir galvoji, kokią problemą nugalėjau... Nors jos net nebuvo. Problemos dydis yra mūsų požiūris, o ne pati problema“, – kalbėjo pašnekovas.
Nors ir yra didelis optimistas, gydytojas neslepia, kad gyvenime tikrai pasitaiko ir ašarų.
„Esu labai jautrus, galiu žiūrėti filmą ir man tikrai išbyrės ašara. Kitas dalykas, aš tikrai pergyvenu, jei kas nutinka mūsų artimiesiems. Tada tas optimizmas, nors ir yra, bet esu labiau susikaupęs“, – sakė L. Kačinskas.
Dabar pašnekovo artimieji ramiau priima L. Kačinską ištikusį vėžį, tad ir pačiam vyrui ramiau į juos žiūrėti. Savo optimistiškos filosofijos gydytojas stengiasi išmokyti ir vaikus.
„Vieni vaikai perima daugiau mano filosofiją, kiti mažiau. Man labai patiko, kai vaikas man pasakė, kad tėtuk, negalvok, kad aš tavim rūpinsiuos. Aš tau surasiu geriausius senelių namus, atvažiuosiu kiekvieną dieną, bet tikrai nesirūpinsiu. Ir galvoju, kaip man patinka – sąžiningai, garbingai, teisingai. Tai man ašaros tikrai neišspaudžia. Bet jei kažkas man meluotų, tada tikrai būtų graudu“, – sakė L. Kačinskas.
Apie savo ligą garsiai kalbėti gydytojas sako pasirinkęs sąmoningai – jis nori, kad ir kiti sergantys išgirstų, jog diagnozė nieko nereiškia.
„Tai nei blogis, nei gėris, tai yra užrašas. Kaip ją priimsi, taip ir turėsi. Nėra tokios diagnozės, į kurią reikėtų sureaguoti blogai. Kai kurie susirgę žmonės ateina pas mane pasikonsultuoti ir jie mane girdi kitaip nei tokiu atveju, jei būčiau sveikas. Ir po to varo laukais džiaugtis gyvenimu. Tuo aš labai džiaugiuosi, man tai didžiausias malonumas tokie ligoniai, nes jiems gali parodyti tikrą tiesą.
Jei būtų galimybė pragyventi gyvenimą iš naujo, nieko nekeisčiau. Net jei man pasakytų, kad yra galimybė pragyventi 30 metų ilgiau, vis tiek nieko nekeisčiau, nes tada nebūčiau aš. O blogiausia žmogui yra nebūti savimi“, – sakė L. Kačinskas.