Pradėkime nuo Jūsų – esate dėmesingo įsisąmoninimo mokytojas. Ar galite plačiau pakomentuoti, kas gi yra tas dėmesingas įsisąmoninimas?
Tai yra būdas, leidžiantis dėmesingiau, sąmoningiau ir sakyčiau kokybiškiau priimti visas mūsų patirtis. Dėmesys yra itin nepastovi mūsų psichikos savybė, kuri gali būti treniruojama. Ji daro didelę įtaką įvairioms gyvenimo sritims, pradedant nuo to, kaip žmogus jaučiasi ir apimant jo elgesį, pasirinkimus ir kt. Šiuolaikinėje psichoterapijoje dėmesingumo lavinimas užimą svarbią vietą, tai gali tapti atskaitos tašku norinčiam spręsti sunkumus ar tiesiog keistis pozityvesne linkme žmogui.
Kodėl pradėjote domėtis šia sritimi?
Dar būdamas psichologijos studentu aiškiai jutau, kad žmogus keičiasi tik per asmeninį patyrimą, per savo refleksijas į tą patyrimą. Todėl ir domėjausi įvairiais būdais, kurie yra grįsti asmeniniu patyrimu. Atidos (angl. Mindfulness) pratybos yra grynas patyrimas. Žmogus mokosi ne iš vadovėlių ar teorijų (nors žinoma ir tai padeda plėsti supratimą), bet iš savo čia ir dabar atsirandančio santykio su patyrimu, pvz. per meditacijos praktikas. Šie būdai mane žavi paprastumu ir tuo pačiu metu efektyvumu. Patikėjęs tuo asmeniškai, dalinuosi ir su kitais.
Ar dėmesingas įsisąmoninimas gali padėti gerinti psichinės sveikatos būklę? Kaip?
Mokslas ir žmonių patirtys sako, kad taip. Yra daug sričių, kur tai naudojama ir daug sunkumų, į kuriuos gali būti nukreiptos atidos pratybos. Dažniausia tema, ko gero, yra streso įveika, kuri aktuali daugeliui. Toliau rikiuojasi daug sričių: nerimas, depresija, panikos atakos, miego sunkumai, smegenų senėjimas, priklausomybės, valgymo sutrikimai ir kt.
Kaip manote, ar Lietuvoje kalbėti apie psichologinės pagalbos poreikį vis dar stigma? Kodėl?
Lankausi įvairiuose miestuose, matau įvairių žmonių. Mano akimis stigmos mažėja, ypač didesniuose miestuose. Toliau nuo miestų procesai vyksta lėčiau. Ko gero tai natūralūs procesai, reikia laiko ir jaunos kartos aktyvumo.
Tikriausiai sutiksite, jog studentai, psichinės sveikatos atžvilgiu, yra itin pažeidžiama grupė. Jie patiria nuovargį, stresą ar įtampą prieš atsiskaitymus, jaučia nerimą dėl ateities nežinomybės. Kaip manote, kada yra ta raudona vėliava, kai studentas privalo kreiptis pagalbos?
Sutikti tai aš galiu, bet norisi papildyti, kad vėliau streso nebus mažiau. Arba tiksliau – bus dar daugiau įvykių ir situacijų, kuomet lengva (bet nebūtina) tą stresą jausti. Ko gero, studentams sunku, nes jiems daug pokyčių atsiskyrus nuo šeimos, kuriant naujus savo asmeninio gyvenimo modelius, susiduriant su daug iki tol jiems neaktualių reiškinių. Nežinomybės niekada nebus mažiau, nereikia turėti iliuzijų laukiant geresnės ateities. Geresnę ateitį mes kuriame šią akimirką, o ne ateityje.
Pagalbos reikia kreiptis tuomet, kai pastebi, kad susiduri su sunkumu, kurio pats negali įveikti arba jo įveikimas pareikalaus nepamatuotai daug resursų. Svarbiausias žodis sakinyje yra „pastebi“. Pastebėti nėra lengva, dėl to aplinkiniai kartais pastebi tai greičiau už mus. Šis pastabumas yra paremtas savistaba – kasdien suvokti, ką jauti, iš kur tie jausmai kyla, adekvačiai vertinti savo gebėjimus, priimti savo ribotumą, ieškoti būdų toms riboms keistis ir t.t. Čia atidos pratybos irgi gali padėti, nes savistabai verta skirti daugiau laiko, kad lavintume pastabumą tiek savyje vykstantiems procesams, tiek aplinkai.
Dar viena problema – studentai ne visuomet žino, kur kreiptis pagalbos, o kreipusis gali tekti laukti neadekvačiai ilgą laiką. Kaip manote, kokią dalį atsakomybės dėl psichologinės pagalbos prieinamumo ir jo viešinimo turėtų prisiimti aukštosios mokyklos? Kodėl?
Mokyklos turi sukurti pasiekiamumą, pasirūpinti neformaliu informavimu, kurti tinkamą atmosferą stigmų eliminavimui. Reikia rūpintis ta visuomenės dalimi, su kuria tave sieja patys artimiausi ryšiai. Tokiu būdu pasirūpindami kitais, pasirūpiname savimi. Kitas žingsnis jau yra paties studento veiksmas – pasisakyti, kreiptis, būti aktyviam. Kaip ir elektra gimsta esant pliuso ir minuso ženklui, taip ir problemos sprendimams visuomet reikia dviejų pusių žingsnių.
Ir pabaigai, ką patartumėte studentams, kurie nori kreiptis pagalbos į specialistus, tačiau bijo, nedrįsta, jaučia gėdą ar nežino, nuo ko pradėti?
Veiksmas pradeda vykti, kai žmogus viduje apsisprendžia pokyčiui, kai įsipareigoja. Žinoma, pokytis gali įvykti kai kažkas stumteli iš šono, kartais gerai ir tai. Visgi, padrąsinčiau žmogų ieškoti vidinės motyvacijos, tai yra tvaresnis būdas keisti situaciją. Kaip A. Kamiu rašė: „Gyvenimas bėga ir reikia skubėti valgyti“. Tad gal jau laikas paimti šaukštą į savo rankas?
Kviečiame nemokamai atsiųsti ir naudotis P. Rakštiko kurtu įrankiu, skirtu dėmesingumo lavinimui ir pagalbai sau – tai programėlė PAUZĖ. Kol kas tik Android, tačiau visai netrukus – jau ir iOS!
Lietuvos studentų sąjunga vykdo projektą „Sistemingo studentų psichinės sveikatos stiprinimo programa Lietuvos aukštosiose mokyklose“, kuriuo siekiama skatinti psichologinio konsultavimo paslaugų ir emocinės paramos plėtrą studentams, užtikrinant kvalifikuotą pagalbą Lietuvos aukštosiose mokyklose ir įgyvendinti prevencines veiklas, skatinančias geresnę studentų psichinę sveikatą bei kuriančias ir puoselėjančias teigiamą psichologinį klimatą aukštosiose mokyklose.