Garsi Lietuvoje vaistininkė Jadvyga Balvočiūtė supažindina su nepelnytai primirštais augalais, jų vertingomis savybėmis, pataria juos auginti namuose ir pasinaudoti šių gyduolių galia.
Visiems žinomas alijošiaus vardu
Alaviją, seniau vadintą alijošiumi, žinojo dar mūsų proseneliai, jis buvo plačiai vartojamas gydymui. Medėjantis alavijas (Aloe arborescens) – daugiametis, visada žaliuojantis, kambarinis, vaistinis ir kartu dekoratyvus augalas aukštu, tiesiu stiebu, sultingais lapais su dygliuotais kraštais. Žydi oranžiniais žiedais, bet labai retai – kai sulaukia itin garbingo amžiaus. Alavijai savaime auga Pietų Afrikoje, o Lietuvoje auginami kambariuose, šiltnamiuose ar oranžerijose.
Kaip auginti?
Alavijai gerai auga šviesiame, vėsiame kambaryje. Geriausia juos auginti žemių mišinyje, paruoštame iš velėninės, lapinės (1:1), taip pat dar galima pridėti durpinės žemės ir smėlio. Labai svarbu, kad žemė vazonėlyje būtų pakankamai drėgna, bet viršutinis jos sluoksnis – sausas. Vasarą alavijus reikėtų laistyti gausiai, žiemą – saikingai. Kartą per mėnesį, išskyrus žiemą, alaviją reikia patręšti ekologinėmis skystomis trąšomis.
Alavijai auga greitai, bet iki trejų metų gydymui netinkami. Šiam tikslui geriausia naudoti 5–6 metų augalus. Juos galima dauginti ūgliais ir atžalomis.
Vertė ir gydomosios savybės
Medėjantis alavijas – tai galingas imuninės sistemos ir audinių regeneracijos stimuliatorius. Sultinguose alavijų lapuose gausu glikozidų, organinių rūgščių, dervų, raugų, eterinio aliejaus, vitamino C, karoteno, makro ir mikroelementų. Prieš ruošiant žaliavą patartina savaitę augalo nelaistyti; kuo rečiau laistomas alavijas – tuo didesnė sulčių koncentracija. Nupjautus lapus rekomenduojama 5–7 dienas palaikyti šaldytuve, po to juos nuplauti virintu vandeniu, sumalti mėsmale ir išspausti sultis. Kad sultys ilgiau neprarastų savo gydomųjų savybių, jas reikia sumaišyti su medumi santykiu 8:1.
Nuskinti lapai šaldytuve laikomi dėl to, kad izoliuotus gyvus audinius palaikius nepalankiomis sąlygomis, susidaro vadinamieji biogeniniai stimuliatoriai. Organizme jie stimuliuoja gyvybinius ir regeneracijos procesus, gerina medžiagų apykaitą, slopina uždegimus, padidina organizmo atsparumą ligoms, gydo žaizdas ir nudegimus, naudojami gydant skrandžio, žarnyno, širdies bei odos ligas. Iš alavijų galima pasiruošti sultis, užpilą, balzamą, sirupą, emulsiją bei trauktinę. Stenokardijai gydyti reikia nuskinti du apatinius 3–5 metų alavijo lapus (prieš tai septynias dienas augalo nelaistyti), susmulkinti mėsmale arba virtuvės kombainu, išspausti sultis, užpilti puse stiklinės citrinų sulčių, įdėti pusę kilogramo medaus, kruopščiai išmaišyti mediniu šaukštu ir laikyti uždengtame stiklainyje šaldytuve.
Tokio mišinio reikia valgyti po šaukštą tris kartus per dieną valandą prieš valgį. Mišinį vartoti 2–3 savaites. Nusilpus ir išsekus organizmui, sergant sunkiomis ligomis vartojamas mišinys, pagamintas iš 100 ml alavijų sulčių, 500 g graikinių riešutų branduolių, 300 g medaus ir 3 citrinų sulčių. Mišinio vartoti po vieną desertinį šaukštą tris kartus per dieną 30 minučių prieš valgį.
Sulčių mišinys su medumi arba riebalais žadina apetitą, jis tinka plaučių tuberkuliozės ir kitų ligų atvejais. Peršalus, sloguojant 4–5 kartus per dieną į kiekvieną šnervę įlašinti po 3–5 lašus (vaikams – po 2 lašus) sulčių, perpus praskiestų su virintu vandeniu, ir pamasažuoti nosies spenelius. Alavijų sultimis gydomi nudegimai, nušalimai, sunkiai gyjančios opos bei žaizdos.
Ant sužeistos vietos reikia uždėti švarią lino drobės skiautelę su alavijo sultimis, ir žaizda bemat užgis. Gilias ir negyjančias žaizdas reikia plauti skiestomis alavijų sultimis, uždėti sultyse pamirkytą drobės skiautelę ir perrišti.
Įsidėmėkite: prieš pradedant vartoti alavijo preparatus rekomenduojama pasitarti su gydytoju. Piktnaudžiauti jais nevalia. Alavijo preparatų nenaudoti nėščioms moterims, taip pat kraujuojant iš gimdos, esant hemorojui. Nevartoti ir jei sutrikusi tulžies pūslės ar kepenų veikla. Alavijo nerekomenduojama naudoti dideliais kiekiais.
Aukso ūsas arba kvepiančioji kalizija
Šis augalas vadinamas įvairiai: aukso ūsu, Veneros ar gyvuoju plauku, kvepiančiąja kalizija ar naminiu ženšeniu. Aukso ūsas – kvepiančioji kalizija (Callisia fragrans) yra daugiametis žolinis augalas, kilęs iš Meksikos. Kaip kambariniai augalai jie auginami jau apie 100 metų. Kalizijos – vešlios ir aukštos (užauga iki 2 m aukščio), su dvejopais ūgliais ir puošniais tamsiai žaliais į jaunų kukurūzų panašiais lapais. Kelerių metų gerai prižiūrimas augalas pražysta kvapniais, smulkiais, baltais žiedeliais.
Kaip auginti?
Pavasarį ir vasarą kalizijos geriausiai auga šviesioje vietoje, bet nemėgsta tiesioginių saulės spindulių: dėl labai ryškios šviesos ūgliai ir lapai parausta. Tuo metu augalai gausiai laistomi, o žiemą – saikingai. Augimo metu kartą per mėnesį kalizijos tręšiamos ekologinėmis skystomis trąšomis, (jei norite augalą panaudoti gydymui).
Pavasarį galima persodinti į reikiamo dydžio vazonus, pripildytus žemės mišinio iš velėninės, lapinės, durpinės, kompostinės žemės ir smėlio (1:2:2:2:1). Jauni augalai persodinami kasmet, o senesni – kas porą metų. Žiemą kalizijos ilsisi: pati tinkamiausia temperatūra 12–15 laipsnių, laistomos retai, kai visai išdžiūsta žemė ir tik minkštu, šiltu vandeniu. Dauginti galima viršūniniais ūgliais ir atžalomis.
Vertė ir gydomosios savybės
Kvapioji kalizija vertinga savo gydomosiomis savybėmis: augalo sultimis patariama gydyti ilgai negyjančias žaizdas, augalo nuoviras – puiki dezinfekcinė priemonė, taip pat sultys malšina skausmus, padeda sergantiems diabetu, širdies ligomis. Kvapiųjų kalizijų sultyse yra didelis kiekis biologiškai veiklių junginių: A, B grupės, C vitaminų, taip pat fenolių, pektinų, rauginių medžiagų ir makro bei mikroelementų. Veiklios medžiagos pagreitina medžiagų apykaitą, limfos sistemos darbą, skatina šlakų išsiskyrimą, stiprina imuninę sistemą, kraujagyslių kapiliarus, pagerina tulžies nutekėjimą, padeda atsikosėti (sultis perpus praskiesti virintu vandeniu), gydo kasos susirgimus, tinka stuburui ir sąnariams gydyti. Patartina sulčių užpilu įtrinti skaudamus sąnarius. Kalizijų lapus galima dėti ant sumušimų (mėlynių), nušalusių kūno vietų.
Šviežiai išspaustos sultys padeda nuo ausų uždegimo: į ausis jas lašinkite pašildytas. Labai naudinga ir kalizijos aliejinė ištrauka. Susmulkintus lapus užpilkite alyvuogių aliejumi ir palaikykite 2–3 savaites tamsioje vietoje, paskui nukoškite ir lengvai nuspauskite. Šis aliejus padės gydyti votis, sunkiai gyjančias žaizdas. Įsidėmėkite: patiems gydytis nepatartina, prieš gydantis šiomis priemonėmis, būtina pasitarti su gydytoju.
Kalankė – gyvybės medis
Liaudyje kalankės dažnai buvo vadinamos kambariniu ženšeniu arba gyvybės medžiu. Vaistinių savybių turi dvi kalankių rūšys: Daigremonto (Kalanchoe daigremontiana) – gyvavedė (daugelio vadinama paleistuve, nes ji savo vaikus mėto kur papuola), kurios lapų pakraščiuose susispietę nauji, maži augalėliai, ir plunksninė (Kalanchoe pinnata), pasipuošusi sudėtiniais, banguotais lapais. Pastaroji gydymui naudojama rečiau. Kalankės savaime paplitusios Afrikoje ir Pietų Azijoje.
Kaip auginti?
Daigremonto (Kalanchoe daigremontiana) kalankė auginama saulėtoje vietoje. Mėgsta purų, trąšų žemių mišinį iš velėninės, lapinės žemės ir smėlio (1:2:0,5). Dauginama sėklomis, „vaikučiais“, ūgliais ir lapais. Priežiūra – kaip alavijo.
Vertė ir gydomosios savybės
Daigremonto kalankių lapuose yra flavonoidų, nedidelis kiekis rauginių medžiagų, kurias pakramtę nesunkiai pajuntame iš specifinio „sutraukiamojo“ skonio. Taip pat jose yra makroelementų, organinių rūgščių, polisacharidų ir mikroelementų (aliuminio, magnio, kalcio, geležies, silicio, vario ir mangano), vitamino P, polisacharidų.
Daigremonto kalankių sultys turi virusų plitimą stabdančių savybių. Prieš ruošiant vaistams, patartina augalo nelaistyti savaitę, o nuskintus jų lapus šaldytuve reikia palaikyti 5–7 dienas. Iš jų lapų išspaustos sultys naudojamos gydant žaizdas (turi unikalią savybę gydyti žaizdas nepaliekant randų) ir opas, parodontozę, ginekologines ligas, akių, ausų, nosies ir gerklės ligas. Šios sultys gali puikiai padėti ir maitinančioms motinoms, jeigu suskilinėja speneliai.
Rekomenduojama ant įtrūkimų užlašinti po kelis lašiukus šio augalo sulčių po kiekvieno maitinimo. Kalankių lapų sultimis suvilgytą tvarstį uždėkite ant žaizdos ar supūliavusios vietos ir pritvirtinkite arba žaizdą tepkite nuluptu gleiviniu kalankės lapeliu. Kalankių sultys labai padeda ir nuo slogos – sekretui šalinti iš nosies. Naudoti sultis, perpus praskiestas su virintu vandeniu, po kelis lašelius į vieną nosies šnervę ir į kitą. Kad nosies gleivinė nedžiūtų, dar galima į skiestas sultis įlašinti kelis lašelius alyvuogių aliejaus. Veiksminga ir spiritinė kalankių ištrauka. Užpilkite maždaug 50 g žalių susmulkintų kalankių lapelių puse litro degtinės, 2 savaites palaikykite tamsoje ir naudokite kompresams. Šia ištrauka galima tepti ir išsiplėtusias kojų venas. Ištrauka turi raminamąjį poveikį, tinka nuo pūslelinės, stomatito.
Įsidėmėkite: patiems gydytis nepatartina, prieš gydantis šiomis priemonėmis, būtina pasitarti su gydytoju.