Galima sakyti, kad sirgti – vaikų darbas. Mažas organizmas turi susirinkti iš aplinkos sukėlėjus, juos apdoroti – persirgti (kad žinotų, su kuo susidėjo), ir kitą kartą sirgti lengviau. Taip susidaro įgyjamas imunitetas ir niekur mamos bei tėčiai nepabėgs (nebent į negyvenamą salą, bet ir ten bus jų atnešti virusai) – tą reikia išgyventi.
Bet kodėl vieni vaikai serga lengviau, o kiti sunkiau? Kodėl vieni serga nuolat, o kiti retai? Kodėl vieni lanko darželį, o kiti vos vienai dienai atėję dingsta su liga visai savaitei?
Kas kaltas, kad vaikas serga?
Dažnai norisi, kad kaltas būtų kažkas kitas.
Mama, kurios vaikas snargliuojasi – nekalta. Sloga nėra ligos požymis. Jau nekalbu, kad ji gali būti neinfekcinės kilmės, o ir mažas vaikas gali tiesiog nemokėti „įtraukti“ ar „išpūsti“, todėl ir varva iki smakro.
O esminė tiesa – gera vieta sausa nebūna (aš čia apie nosytes) ir nosytė dirba savo darbą, Apsaugininko – surenka ir pašalina viską, kas trukdo: dulkes, kvapus, dirgiklius; ir kondicionieriaus – sudrėkina sausą ir sušildo šaltą orą. Todėl ir slogytė – reikalinga: drėkinti ir šalinti.
Spalvinė gama priklauso nuo dirginimo laiko ir valymosi dažnio, bet tikrai ne nuo ligos sunkumo. Mamas taip gąsdinanti žalios spalvos tąsios konsistencijos substancija, gausiai ištepta po nosimi rankove, tėra tik paties vaiko leukocitai, žuvę už vaiko sveikatą, ir su derama pagarba organizmo išlydėti lauk. Kol nėra temperatūros, prastos vaiko savijautos, nosytės ir ausyčių užgulimo, tokiam vaikui nereikia gydytojų pagalbos ar apribojimų dėl darželio lankymo.
Stebuklingi vaistai
Gydytojai, kurie neužjaučia mamyčių ir tėvelių ir gaili tyrimų bei vaistų, nekalti. Nes nėra „visiškai pilno tyrimo“ kuris parodys, kodėl vaikas serga. Taip, galima nustatyti alergiją ar polipus, dėl kurių dažniau kemšasi nosytė. Taip, galima padaryti zondą su narkoze ir pamatyti, kad yra rėmuo, ar rasti kitą bėda, kuri blogina ligos eigą.
Tačiau nereikia kas kartą atlikti visų įmanomų tyrimų, nereikia rinkti vaiko asmeninio infekcijų sukėlėjų prisiminimų albumo, nereikia nuolat su kiekvienu besikartojančiu šimtąjį kartą simptomu vesti vaiką pas gydytoją ir kasdien daryti „kraujuko“, kurio vaikas paniškai bijo, nes jau subadyti visi pirštukai.
O kaip imuniteto tyrimai, negi irgi nereikalingi? Jie reikalingi. Kai vaikas iš tikrųjų rimtai serga vis nauja infekcija daugiau nei 6 kartus per metus, arba kai kartojasi rimtos, „didelės“ (plaučių uždegimai, sinusitai) bakterinės infekcijos. Ir tuos tyrimus paskiria, atlieka ir interpretuoja specialistai, o ne laboratorijos be gydytojų konsultantų.
O kas tada kaltas, kad vaikas serga? O kaltas kartais būna pats darželis. Nes darželis – tai irgi vaiko darbas. Ir darbe pavargstama, ypač, kai nesi tam darbui pasiruošęs – išėjai ten dirbti vos dviejų metukų. Ir kodėl, jei tėtis pavargęs jaučiasi ligotas, vaikas negali taip jaustis? Gali, ir jaučiasi kur kas labiau negu tėtis. O kai jis apserga – mama lieka su juo ir neina į darbą, ir vaikas neina į darbą – ilsisi. Ir grįžus į darželį vaikas tą pačią dieną suserga ne todėl, kad liko neapdairių gydytojų nenužudyta ar nenustatyta infekcija, o todėl, kad nepailsėjo nuo darbo, visiškai nepasveiko.
Vaistų „bet šį kartą jau, prašyčiau, tokių, kad daugiau neatkristų“ nebūna. Nebus stebuklingos tabletės ar lašiukų, kad nereikėtų vaikui valyti nosytės, mokyti pūsti slogos, daryti inhaliacijų, vibracinio masažiuko, gausiai girdyti šiltomis arbatomis, vėdinti patalpas, išeiti į lauką pasivaikščioti, galiausiai, skirti vaikui meilės, švelnumo ir dėmesio, o ne tiesiog laiko.
Vaistinėse nieko nenupirksime imunitetui. Bent jau savo ir vaiko. Vaistinės savininkui imunitetą pagerinsime – išvažiuos atostogų už mūsų pinigus, o savo – ne.
Visa gausi ir spalvinga produkcija lentynose, kuri savo pavadinime turi žodelį „imun“ neturi nieko bendro su imunitetu. Nei vitaminai, nei papildai, nei mikroelementai neturi įrodymų, kad padėtų imunitetui. Yra įrodyta, kad dalis tų stebuklingų preparatų visai nepadeda. Kitai tablečių grupei, mažesnei, neįrodyta, kad nepadeda. Bet nėra nieko, kas turėtų įrodymų, kad padeda auginti imunitetą.
Kaip stiprinti imunitetą?
O ko reikia, kad nesirgtų vaikai? O irgi reikia dirbti. Nes sveikata – tai irgi darbas.
Reikia pažinti savo vaiką. Kada jam tiesiog pakilo temperatūra, o kada jis tikrai jaučiasi blogai (ir suprasti tai be kraujuko tyrimų). Kada jam tiesiog slogytė, o kada jam jau skauda ausytę (ir pamatyti be lemputės į ausį). Kada jam tiesiog peršti gerklytę, o kada jau sunku ryti ir tikrai skauda (ir įžvelgti be pagaliuko į burną). Kada jis pakrenkšti, o kada jau kosėja ir trūksta oro (be plaučiukų paklausymo). Juk tėvai kur kas jautresni vaiko būklės pokyčiams, nei kraujo aparatai ar gydytojo lemputės.
O dar reikia grūdintis. Ir grūdinimasis – tai ne kartą per mėnesį nuvedimas vaiko į baseiną, ar tėčio drąsus leidimas eiti į darželį be kepurės kartą per savaitę – tegu užsigrūdina. Grūdinimasis – tai nuolatinis ir nuoseklus procesas. Tai nuolatinis saugaus ir kontroliuojamo streso sukėlimas organizmui, kad tas priprastų prie dirgiklių ir aplinkos pokyčių.
Fizinis aktyvumas lauke bet kokiu oru: lyjant, sningant, prieš vėją. Temperatūros pokyčiai: ir kontrastinis „dušas“ iš spalvotų kibiriukų su skirtingos temperatūros vandeniu, ir dvi ledų porcijos kasdien, nepriklausomai nuo elgesio ir lauko sąlygų. Odos dirginimas: kaip saulės spinduliai ir vėjas, taip ir apsitrynimas šiurkščiu rankšluosčiu, taip ir žvyras, kankorėžiai ir žolė po basomis kojomis. Ir tas tūri būti kasdien ir nepertraukiamai, ir turi patikti vaikui.
Labai gerai ir baseinas, ir sporto būreliai, kad ir kartą per savaitę, bet su sąlyga – tai turi patikti jūsų atžalai. O kad tai patiktų – pavyzdį turi rodyti tėveliai. Neis vaikas į kiemą spardyti kamuolio, jei tėtis vakarais laikydamas alaus bokalą žiūri, kaip tą kamuolį spardo per televiziją, o mamos fizinis aktyvumas apsiriboja grindų valymu.
Apie grindų valymą – per švari vaiko aplinka irgi negrūdina, o tik dirgina. Prisikimšti pilną burną akmenukų, sugraužti smilgą ar lapą, sėdėti laimingam baloje ir taškytis kuo purvinesniu vandeniu, glostyti kaimyno šunį ir parsitempti namo kačiuką yra tiesiog „suprogramuota“ kiekvieno vaiko organizme, ir stabdydami tą programą mes „užlaužiam“ tą imuniteto kompiuterį.
Nereikia kurti papildomos dirbtinės apsaugos vaiko sveikatai, ar tai būtų nuolatinis kepurės nešiojimas, ar papildų su kažkokiu eiliniu medicinos stebuklu valgydinimas, ar tiesiog neleidimas į lauką, nes vakar pakosėjai. Ta apsauga jau sukurta, tereikia ją palaikyti, kaip ir tėčio raumenis – jei netreniruosime – subliūkš.
Todėl ir sveiko vaiko formulė būtų: laimingas, murzinas, nubrozdintais keliais ir alkūnėmis, įdegęs iki rudumo, sušalęs iki lūpų juodumo Baltijos jūroje, alkanas, namo su tamsa iš lauko parbėgantis, nešantis varlę ar kačiuką ir, svarbiausia – mylimas vaikas.
Kada gi, jei ne dabar, vasarą, pradėti treniruoti savo atžalų imunitetą? Geros Jums sveikatos.