Rizikingos cheminės medžiagos kosmetikoje
Galima rasti įvairių vengtinų kosmetikos ingredientų rekomendacijų, kurių prioritetai ir atskiri punktai skiriasi. Tačiau ne taip radikaliai, kaip maisto atveju. Tai duoda daugiau pagrindo jomis tikėti, juolab kad ir rekomenduojantieji yra įvairių veiklų atstovai: mokslininkai tyrėjai, sertifikuotojai, gamintojai. Idant išvengtume sąrašų lyginimo ir skirtumų interpretavimo, pateiksiu vieną sąrašą.
Box. Vengtiniausios cheminės medžiagos kosmetikoje
Parabenai (pvz., Methylparaben, Butylparaben, Propylparaben) – imituoja estrogenų veiklą, trikdo endokrininę sistemą, jautrina.
Phenoxyethanol – naudojant ilgą laiką pastebimas dirginimas, neurotoksiškas, alergenas.
Chlorhexidine, Digluconate ar Cetylpyridinium Chloride – dirgina, gali sukelti alergiją ir dantų spalvos pakitimų.
Formaldehidas ir medžiagos, kurių gamybos metu susidaręs formaldehidas lieka kaip priemaiša produkte (pvz., Benzylhemiformal, 2-Bromo-2-Nitropropane-1,3-Diol, 5-Bromo-5-Nitro-1,3-Dioxane, Diazolidinyl Urea, Imidazolidinyl Urea, Quaternium-15, DMDM Hydantoin) – dirgina gleivinę ir odą, gali sukelti padidėjusio jautrumo reakciją, kancerogeninės (kai patenka per nosį).
Triclosan – konservantas, antibakterinė medžiaga, sukelia alergiją ir bakterijų atsparumą, kaupiasi organizme.
Detergentai (plaunančios medžiagos, putokliai):
Sodium Lauryl Sulfate (taip pat žymimas: SLS, Sodium Dodecyl Sulfate; Sulphuric Acid, Monododecyl Ester, Sodium Salt; Sodium Salt Sulphuric Acid; Monododecyl Ester Sodium Salt Sulphuric Acid).
Ammonium Lauryl Sulfate (ALS), Sodium Laureth Sulfate (SLES) – dirgina ir sausina odą.
Ethylene Oxide, 1,4 Dioxane (šalutiniai SLS produktai ir etiketėje gali būti žymimi: Myreth, Oleth, Laureth, Ceteareth, PEG, Polyethylene, Polyethylene Glycol, Polyoxyethylene, Oxynol) – galimas kancerogeninis poveikis, toksiški smegenims bei centrinei nervų sistemai, inkstams ir kepenims.
Sintetiniai kvapai:
Kvapai (Fragrance, Perfume, Parfum, Scent, Aroma), muskuso junginiai (Musk Xylene, Musk Ketone, Cashmeran, Traseolide, Galaxolide, Tonalide) – alergizuoja, dirgina odą, kaupiasi organizme (kai kurie junginiai aptinkami motinos piene) ir aplinkoje, kai kurios medžiagos gali trikdyti endokrininę sistemą.
PASTABA! Šių junginių sudėtyje, jei jie nėra iš gamtinių šaltinių, gali būti tirpiklių ir denatūruojančių medžiagų, pavyzdžiui, ftalatų, kurių žymėti sudėtyje neprivaloma. Šios medžiagos gali trikdyti endokrininę sistemą bei jautrinti.
Mineraliniai aliejai: Paraffinum Liquidum, Wax, Mineral Oil – organizme nesuskaidomi, kaupiasi plaučiuose, kepenyse ir limfmazgiuose.
Rišančioji medžiaga: EDTA (Disodium EDTA) – kaupiasi organizme bei aplinkoje.
Parengė Baltijos Aplinkos Forumas, 2015 11 04
Apžvelgus kitų organizacijų bei autorių rekomendacijas galima pastebėti, kad dėl nurodytų konservantų ir kvapų nuomonės daugiausia sutampa. Dėl detergentų (putoklių), mineralinių aliejų, silikonų vertinimai išsiskiria labiau.
Norėčiau detaliau aptarti mineralinius aliejus. Kosmetikoje naudojamas mineralinis aliejus yra benzino gamybos proceso šalutinis produktas, iš naftos gautų angliavandenilių skystas mišinys. Plačiai vartojama kosmetikos saugumo vertinimo duomenų bazė „SkinDeep“ mineralinį aliejų (vadinamą mineral oil, liquid paraffin, liquid petrolatum, paraffin oil, paraffinum liquidum, petroleum white mineral oil, petrolatum oil, white mineral oil) toksinų požiūriu vertina kaip vidutiniškai pavojingą medžiagą.
Tačiau į tokį vertinimą linkstama žiūrėti kaip į nuosaikų. Viena vertus, dėl to, kad įprastinėje kosmetikoje apstu daug prasčiau vertinamų medžiagų. Bet, manyčiau, labiausiai dėl to, kad tai yra bazinė šiandieninės įprastinės kosmetikos žaliava, be kurios neapsieina nei pigiausios, nei prestižiškiausios kosmetikos gamintojai.
Grubiai vertindama sakyčiau, kad mineralinis aliejus (parafinas, skystas parafinas ir pan.) sudaro 80–90 proc. suvartojamų veido ir kūno priežiūros priemonių masės, jei atmesime vandenį. Todėl man neatrodo pakankama apeiti jį laikant nei geru, nei blogu, maždaug neutraliu ingredientu.
Pagrindiniai argumentai „už“ mineralinį aliejų. Pirma, tai pigi ir patogi medžiaga, todėl kosmetika su juo yra prieinamos kainos. Antra, jis neturi specifinio kvapo ir leidžia sukurti lengvą universalią tekstūrą, todėl kosmetika vartotojui atrodo patraukli. Trumpuoju laikotarpiu mineralinis aliejus sumažina drėgmės iš odos praradimą ir palaiko glotnų jos paviršių. Trečia, nors medžiaga išgaunama iš naftos, kas nėra nekenksminga aplinkai, nėra vienareikšmiai įrodyta, kad ji darytų aiškią žalą žmogaus organizmui. Tačiau net ir mineralinio aliejaus gynėjai sutinka, kad jis nėra vertingas odai taip, kaip šalto spaudimo aliejai, kurie ir maitina, ir ramina, ir teikia antioksidantus. Bet paprastumo ir pigumo kriterijai persveria ir padaro mineralinį aliejų vis dar patrauklia žaliava kosmetikos pramonei ir toleruotina žaliava daugeliui vertintojų.
Tačiau tai tik viena argumentacijos pusė. Kita pusė atveria ne tokias patrauklias mineralinio aliejaus ypatybes. Tiesioginė toksiškumo grėsmė kyla iš mineralinių aliejaus gamybos technologijos. Nors nėra įrodytas konkretus ryšys tarp mineralinio aliejaus kosmetikoje ir kokių nors konkrečių negalavimų, yra įrodyta, kad jo dalelės kaupiasi žmogaus audiniuose. Tai minima ir aukščiau pateiktoje Baltijos aplinkos forumo informacijoje. Patvirtinta, kad tarp žmogaus organizmo užsiteršimo mineralinio aliejaus angliavandeniliais šaltinių yra ir kosmetikos priemonės.
Negana to, jei mineralinis aliejus nėra pakankamai išvalytas, jis gali būti užterštas aromatiniais policikliniais angliavandeniliais (PAHs), kurie veikia kancerogeniškai. Kokio švarumo mineralinį aliejų naudoja koks gamintojas, vartotojas neturi galimybės įvertinti, taigi negali pasirinkti tokio, kuris taršos efekto tikrai neturi. Taip pat pripažįstama, kad mineralinis aliejus kemša odos poras. Kadangi jo molekulės yra didelės (augalinių aliejų – mažesnės), jis nesusigeria, o tiesiog „guli“ ant odos, sudarydamas tą lygią drėgmei nepralaidžią plėvelę, dėl kurios taip yra mėgstamas. Jis ir pats gali kimšti poras, ir neleisti kitoms medžiagoms lengvai pasišalinti nuo odos paviršiaus, taip padidindamas porų užsikimšimo riziką. Dėl nepralaidumo ir savybės atitraukti drėgmę į paviršių iš gilesnių odos sluoksnių mineralinis aliejus silpnina pačios odos gyvybines funkcijas ir ilgainiui gali lemti per ankstyvą senėjimą. Esama ir daugiau neigiamų pasekmių, kuriomis odos tyrėjai, gydytojai ir grožio puoselėtojai įtaria plačiausiai kosmetikoje naudojamą medžiagą – mineralinius aliejus.
Todėl manau, kad naudoti produktų, kurių pagrindą sudaro mineralinis aliejus, nevertėtų. Ypač jų nereikėtų naudoti vaikams.
Teiginys, kad kosmetikoje bei švaros priemonėse esančios cheminės medžiagos kelia grėsmę sveikatai, viešumoje tebėra politiškai nekorektiškas. Tačiau ir čia tyrimų skaičius, apimtys ir svoris didėja, tad kinta atskirų specialistų bei visuomenės bendroji nuomonė.
Įprastinės cheminės kosmetikos gamintojai į tai reaguoja, nors formalūs reikalavimai keičiami lėtai. Gamintojai stengiasi pašalinti iš sudėties labiausiai linksniuojamas medžiagas. Kartais jas tikrai pašalina, o kartais pakeičia analogiškomis, mažiau žinomomis plačiajai visuomenei. Ypač populiaru keisti gerai žinomą stipresnę medžiagą (pavyzdžiui, parabenus) į mažiau žinomų pavadinimų analogą (pavyzdžiui, metthylisothiazolinone arba phenoxyethanol) ar silpnesnį konservantą, nors jo įdėti reikia daugiau. Priminsiu, medžiagų kiekiai privalomoje kosmetinių ingredientų nomenklatūroje (INCI) ant pakuotės nenurodomi.
Prieštaravimas tarp to, kas oficialiai saugu, ir srauto informacijos, kad taip nėra, žmonėms sukelia įvairią reakciją. Dauguma pasirenka girdėti tik vieną pusę. Tačiau gali susidaryti įspūdis, kad nuolat linksniuojamų blogųjų ingredientų tėra vienas kitas, viename kitame produkte, kurio aš tikrai neperku. Nes juk negali taip atvirai vidury baltos dienos patogiausiose lentynose stovėti produktai, kurių sudėtys tokios nenaudingos! Pasirodo, ne tik gali, bet būtent taip ir yra!
Toliau pateikiu kelių įprastinių ir ekologiškų kosmetikos priemonių sudėtis su komentarais. Jos yra gana tipiškos ir kiekviena savaip iliustruoja jau aptartus dalykus. Įprastinės kosmetikos pavyzdžiai nėra kaip nors specialiai atrinkti. Ėmiau populiarių prekinių ženklų gaminius atsitiktine tvarka iš lentynų prekybos centre ir žiūrėjau jų sudėtį.
Populiarus įprastas šampūnas kūdikiams
Sudėtis (INCI): Aqua, Cocamidopropyl Betaine (putoklis), PEG-80 Sorbitan Laurate (putoklis, kvapiklis), Sodium Trideceth Sulfate (putoklis), PEG-150 Distearate (putoklis), Phenoxyethanol (konservantas), Sodium Chloride, Glycerin, Citric Acid, Sodium Benzoate, Tetrasodium EDTA, Polyquaternium-10, Ethylhexylglycerin, Sodium Hydroxide, Potassium Acrylates Copolymer, Yellow 6, Yellow 10, Parfum
Gamintojas stipriai reklamavosi, išėmęs tris potencialiai kenksmingus ingredientus iš savo formulės. Tikrai puiku, nes senoji sudėtis buvo pasibaisėtina. Tačiau ir likusi, švelniai tariant, man neatrodo tinkama kūdikiams. Daug sintetinių kvapiklių, konservantų, putoklių, plėvelės formuoklių (film former). Išskyrus vandenį, visos medžiagos – naftos chemija. Kaip priemonė suaugusiems – kraštutiniu atveju, jei visai nesvarbu, kas viduje, o norisi tik žinomo brendo ir žemos kainos. Vertinant atskirų medžiagų toksiškumą, formulė nėra ypatingai arši, išskyrus tai, kas slypi po žodžiu „parfum“. Paprastai pigioje kosmetikoje taip įvardijamos agresyvios medžiagos. Tačiau netgi atmetus „parfum“ grėsmes, kūdikiams tikrai norėtųsi ir švelnesnio, ir natūralesnio, ir vertingesnio šampūno. Juolab kad jų plaukams stiprūs plovikliai nėra reikalingi funkciškai – jie kuo puikiausiai išsiplauna ir su pačiais švelniausiais.
Ekologiškas šampūnas kūdikiams
Sudėtis (INCI): Aqua, Coco Glucoside, Olea Europaea fruit Oil*, Calendula Officinalis Flower Extract*, Levulinic Acid and Sodium Levulinate and Glycerine (plant origin), Xanthan Gum, Aloe Barbadensis Leaf Juice Powder*, Chamomilla Recutita Flower Extract*, Lavandula Angustifolia Oil*, Citric Acid, Anthemis Nobilis Flower Oil*. * išauginta bei pagaminta pagal ekologiškumo standartą.
Ko galėtumėme iš šios sudėties nesuprasti, yra coco glucoside ir levulinic acid bei sodium levulinate. Visa kita yra augalinių produktų pavadinimai: alyvuogių aliejus, medetkų ir ramunėlių ekstraktai, alavijų lapų milteliai, levandų ir ramunėlių eteriniai aliejai, citrinos rūgštis, ksantano derva. Jie visi švelniai drėkina, maitina ir ramina odą. Kokoso gliukozidas yra iš kokoso ir cukraus gaunama plaunanti medžiaga, pats švelniausias putoklis, naudojama šampūnuose. Levulino rūgštis bei jos natrio druska – visiškai saugiomis laikomos ir net griežčiausių standartų leidžiamos medžiagos.
Labai populiaraus gamintojo kremas suaugusiems su šūkiu „Švaru ir natūralu“ ir ženkliuku su lapeliu „95 proc. of natural origin“
Sudėtis (INCI): Aqua, Glycerin, Hydrogenated Vegetable Oil, Cetearyl Alcohol, Hydrogenated Coco-Glycerides Alkohol denat., Caprylic/Capric Triglyceride, Cocoglycerides, Glyceryl Stearate Citrate, Onolctyldodecanol, Methyl-propanediol, Glyceryl Stearate, Panthenol, Arctium Lappa Fruit Extract, Argania Spinosa Kernel Oil, Tocopherol, Sodium Carbomer, Xantum Gum, 1,2-Hexanediol, Phenoxyethanol (konservantas), Linalool, Limonene, Citronellol, Benzyl Alcohol, Butylphenyl Methylpropional (lilial, kvapiklis), Alpha-Isomethyl Ionone (kvapiklis), Geraniol, Parfum.
Šis pavyzdys įdomus visų pirma dėl ženkliuko „95 proc. of natural origin“. Vizualiai jis atrodo kaip sertifikato ženkliukas, bet toks nėra. Šis gaminys nėra sertifikuotas trečiosios šalies, o tik pažymėtas gamintojo sugalvotu ženklu. Visai gali būti, kad jame yra 95 proc. natūralių ingredientų. Bet to nepakanka. Nė vienas ekologiškos ir natūralios kosmetikos standartas (Ecocert, BDIH, Soil Association ir kt.) neleidžia tokių sintetinių medžiagų kaip butylphenyl methylpropional (dar vadinamo lilial) ir alpha-isomethyl ionone, juolab kad tai yra kvapikliai, ne konservantai. Taigi dedamos ne dėl gaminio saugumo, o dėl patrauklumo. Beje, „SkinDeep“ duomenų bazėje lilial ir parfum reitinguojami kaip stipriai pavojingi, alpha-isomethyl ionone – kaip vidutiniškai pavojingas. Šio kremo apraše teigiama, kad jis tinka jautriai odai. Kaip matome iš sudėties – nei natūralus, nei jautriai odai tinkamas.
Labai populiarus šampūnas suaugusiems
Sudėtis (INCI): Aqua, Sodium Lauryl Sulfate (putoklis), Sodium Laureth Sulfate (putoklis), Glycol Distearate, Zinc Carbonate, Sodium Chloride, Sodium Xylenesulfonate, Dimethicone (silikonas), Zinc Pyrithione, Cocamidopropyl Betaine (putoklis), Parfum, Sodium Benzoate, Guar Hydroxypropyltrimonium Chloride, Hydrochloric Acid, Hexyl Cinnamal (kvapas), Linalool, Magnesium Carbonate Hydroxide, Magnesium Nitrate, Sodium Polynaphthalene Sulfonate, Methylchloroisothiazolinone (konservantas), Magnesium Chloride, Cl 42090, Methylisothiazolinone (konservantas), Cl 17200
Daug agresyvių putoklių – SLS ir SLES sąrašo pradžioje ir dar vienas švelnesnis cocamidopropyl betaine toliau. Su silikonais (dimethicone).
Su sintetiniais kvapikliais, kurių sudėties nematome (parfum). Su populiariais sintetiniais konservantais methylchloroisothiazolinone ir methylisothiazolinone. Šampūnas neabejotinai plauna gerai – tiek stiprių putoklių! Tam kartui gal ir nuo pleiskanų padeda – zinc pyrithione naikina pleiskanas. Tačiau vartojamas nuolat toks šampūnas sausina odą ir pažeidžia galvos odos apsauginę plėvelę, dėl ko labai tikėtinas sebumo išsiskyrimo sutrikdymas ir per didelis riebalavimasis, nepakankamas plaukų bei galvos odos maitinimas, dirglumas ir niežulys.
Užtikrintai žinoti, kas yra agresyvus ingredientas, kas ne, nebūnant chemiku ir tų medžiagų bei kosmetikos sudėčių žinovu, praktiškai neįmanoma. Ir tai yra esminė problema, kodėl ši sumaištis egzistuoja.
Senesniais laikais tokio tipo informacijos asimetrijos rinkoje problemos buvo sprendžiamos kreipiantis į specialistą – konsultantą, kuris gerai žinojo savo sritį. Dabar esame įpratę kosmetikos gaminius rinktis patys, o ir specialistai negali žinoti visų kosmetikos ingredientų bei technologijų. Ši sritis taip vystosi, kad tyrimai ir vertinimai eina gerokai atsilikę nuo marketingo bei pardavimų. Nuolat sukuriamos naujos medžiagos, apie kurių poveikį dar nežino niekas.
Šiandien, siekiant išsiaiškinti bet kokį klausimą, taigi ir kosmetikos sudėties, pasitelkiamas internetas. Ten galime rasti įtartinų ingredientų vertinimų. Tačiau, kaip žinia, vertinimai visada priklauso nuo vertintojo. Vieni vertintojai kategoriškesni, kiti linkę žiūrėti laisviau. Tai neabejotinai priklauso ir nuo pasaulėžiūros, nuostatų į gyvąjį pasaulį bei žmogau kūrinį – sintetinį pasaulį, bei jų tarpusavio santykį. Vertinimai taip pat priklauso nuo tikslų, taikomos metodikos, disponuojamos informacijos tikslumo ir kiekio. Taigi vertinimai skirsis ir objektyviai, ir subjektyviai. Ne mažiau subjektyvi bus ir mūsų pačių reakcija į autoritetų vertinimus. Ji priklausys nuo mūsų charakterio, susiformuoto geros kosmetikos įvaizdžio ir asmeninių patirčių.
Mums sunku vertinti objektyviai daiktus ir reiškinius, nuo kurių patys esam nukentėję. Taigi naivu būtų tikėtis, kad jautrią odą turintis žmogus bus toks pat nepasiduodantis išankstinei nuostatai, kaip tas, kuris tokių problemų neturėjo. Aukštuomenės madas sekanti ponia skirtingai pasirinks sau autoritetą nei, tarkime, biologijos mokytoja ar probleminę odą turinčių vaikų mama. Pirmajai gali pakakti, kad garsus žurnalas, žmogus ar gamintojas pareiškė, kad ta kosmetika saugi ir tiesiog puiki (net jeigu paskui ją išbers, nuomonė gali nepasikeisti). Kitoms dviem to gali nepakakti. Tačiau egzistuoja ir priešingas fenomenas: dalis vartotojų manosi rasią tokią kosmetiką, kurios joks ingredientas jokiame užfiksuotame ir internete randamame tyrime nesulaukė įtarimų dėl nepalankaus poveikio. Tai galiu nuraminti, kad nei idealios kosmetikos, nei maisto, nei apskrita jokio žemiško tvarinio tiesiog nėra. Todėl prasminga ieškoti geriausio iš galimų, o ne iliuzinės tobulybės.
Tai ištrauka iš Guodos Azguridienės knygos „Kosmetika. Ką mes darome su ja, o ji su mumis“