Dalijamės ištrauka iš Asia Kazanceva knygos „Kodėl krečiame kvailystes“ (leidykla „Kitos knygos“).
Nuo momento, kai 1991 m. savanoriai buvo užkrėsti respiratorinėmis ligomis, niekas jau pernelyg neabejojo, kad stresas slopina gebėjimą priešintis infekcijai. 2005 m. imunologas Ronaldas Glaseris iš Ohajo universiteto aprašė dar kelis įspūdingus pavyzdžius. Jo laboratorijoje pagyvenusių žmonių grupė pirmiausia buvo paskiepyta nuo gripo. Buvo lyginamos dvi grupės: žmonės, kurių gyvenimas daugiau ar mažiau sėkmingas, ir žmonės, prižiūrintys sunkiai sergantį sutuoktinį ir jaučiantys dėl to nuolatinį stresą. Paaiškėjo, kad antrosios grupės gebėjimas duoti imuninį atkirtį žymiai mažesnis: praėjus mėnesiui po vakcinacijos antikūnų prieš atitinkamus gripo štamus kiekis jų kraujyje buvo žymiai mažesnis nei to paties amžiaus žmonių, nejaučiančių streso. Antra, Gla-eris nustatė, kad stresas padidina latentinių virusų, normaliomis sąlygomis tupinčių organizme ir nedarančių žalos, – nuo palyginti nekalto paprastojo pirmo tipo herpio (tai jis sukelia mums „peršalimą“ ant lūpų) iki Epsteino-Barro, kuris gali žymiai padidinti hematologinių ligų, tokių kaip B ląstelių limfoma, riziką, – aktyvavimosi tikimybę. Trečia, Glaseris pažymi, kad stresas gali sukelti greitą virusinio krūvio didėjimą užsikrėtus ŽIV.