VDU Žemės Ūkio Akademijos doktorantas, žolininkas M. Lasinskas teigia, kad turėtume būti dėkingi, jog gyvename šalyje, kurioje apstu naudingų vaistažolių. Nuo senovės vaistažolės buvo ir maistas, ir vaistas, tik, anot žolininko, svarbu turėti žinių, kaip jas atskirti, kaip surinkti ir kaip tinkamai paruošti vartojimui, rašoma pranešime spaudai.
„Lietuvoje viename kvadratiniame metre galima rasti 20 ir daugiau vaistažolių – tai ir kiaulpienė, ir dilgėlė, ir gaurometis. Tik reikia žinoti, kada surinkti ir kaip geriausiai jas vartoti“, – teigia M. Lasinskas.
Štai Lietuvoje augantis siauralapis gaurometis nuo seno yra itin populiarus liaudies medicinoje. Jis pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, gerina virškinimą, yra tinkamas mažakraujystės gydymui. Radus pievoje gaurometį, galima panaudoti visas jo dalis – lapus, stiebą ir žiedus. Naudingomis savybėmis pasižymi net šaknys. Gaurometis gali pagerinti nervų sistemos veiklą ar net apsaugoti nuo vėžinių susirgimų.
„Gaurometis yra gausus polifenolinių junginių, fenolinių rūgščių, turinčių priešvėžinį poveikį. Jis puikus antioksidantas bei analgetikas. Liaudyje jis paplitęs kaip „Ivano arbata“, geriama vietoj juodos ar žalios arbatos. Gauromečio arbatą galima gerti ir šviežią, ir fermentuotą. Užtenka sutrintus lapus uždaryti stiklainyje ir keletą dienų palaikyti ant saulės. Išdžiovinus šiuos lapus, gaunama gardi gauromečio arbata“, – pasakoja doktorantas.
M. Lasinskas atkreipia dėmesį, jog daugelis gaurometį maišo su ožkarože ir galvoja, jog tai vienas ir tas pats augalas. Žolininkas dalinasi ir itin naudingu patarimu, kaip atpažinti pievose gaurometį ir negrįžti namo su ožkarožių puokšte.
„Gaurometis mėgsta sausą vietą, jo žiedynas tiesus ir lapai be dantukų, o ožkarožė auga drėgnesnėse vietose, grioviuose, žiedynas šakotas ir lapai su mažais dantukais“, – pasakoja M. Lasinskas.
Dažnas mūsų visgi pamiršta apie žolelių naudą ir dėl informacijos stokos nežino, kokios jos gali būti naudingos. Lietuvos pievose apstu naudingų žolelių, o vienas pagrindinių jų panaudojimų būdų yra arbatų gamyba. Tinkamai panaudojant laukuose randamus augalus, galima apsisaugoti nuo daugybės ligų, o artėjant šaltajam sezonui – sustiprinti imunitetą ir nesusirgti.
„Arbatas galima daryti ne tik iš gauromečio, bet ir iš įvairių augalų, esančių tiesiai mums po kojomis. Tai ir kiaulpienė, ir dilgėlė, ir garšva. O atėjus rudeniui, nuo peršalimo labai gerai šeivamedžio žiedai. Na, o jeigu dar šalia ir medaus šaukštelį pakabinsime, tai tik sustiprinsime naudingąsias vaistažolių savybes“, – sako M. Lasinskas.
Gauromečio žiedų džemas
3 puodeliai užpiltų gauromečio žiedų;
4 puodeliai organinio cukranendrių cukraus;
1/2 puodelio citrinos sulčių;
1 pakelis pektino miltelių.
Gauromečio žiedus užpilkite 60℃ temperatūros virintu vandeniu, leiskite jiems atvėsti. Tuomet nukoškite žiedus ir palikite 3 puodelius arbatos tolimesniam gaminimui. Gautą arbatos skystį užvirkite, supilkite pektiną ir gerai išmaišykite bei ištirpinkite. Supilkite cukrų ir citrinos sultis bei viską dar kartą itin gerai išmaišykite. Virkite ant silpnos ugnies apie 15 min. nuolat maišydami. Supilkite gautą masę į sterilizuotus stiklainius, užsukite dangtelį ir dar 5 minutes palaikykite verdančio vandens vonelėje. Palikite džemą stingti 24 valandas vėsioje ir tamsioje vietoje.
Energijos suteikianti arbata žiemai
Medetkų žiedų;
Šalavijaus lapelių;
Kinrožės žiedų;
Šeivamedžio žiedų.
Žoleles užpilti verdančiu vandeniu ir palaikyti 8-10 minutes uždengus. Arbatą galima pagardinti medumi.
Kiaulpienių medus
1 l medaus;
300 g kiaulpienių žiedų;
1 kg cukraus;
1 citrinos.
Nuskintus švarius kiaulpienių žiedus pamerkite į šaltą vandenį ir palaikykite parą laiko. Po to nupilkite vandenį ir užpylus žiedus šviežiu vandeniu (jog apsemtų), virkite apie 20 minučių. Verdant įspauskite citrinos sulčių. Išvirus žiedams, palikite atvėsti, tuomet kruopščiai nukoškite. Į pienių nuovirą supilkite cukrų ir virkite dar apie valandą. Atvėsus pilstykite į stiklainėlius ir mėgaukitės. O jei į virimo pabaigą įmesite dar kelis kiaulpienių žiedlapius, medui suteiksite žaismingumo.