Siūlomų metodų, padedančių mesti rūkyti yra ne vienas. Tad, kaip tarp jų nepasiklysti, koks jų veikimo principas ir kokiu atveju, kurį iš jų reikėtų rinktis?
Gydymas lazerine akupunktūra
Metantys rūkyti žmonės dažnai susiduria su fiziniais abstinencijos simptomais, kurie gali kamuoti apie 2–3 savaites. Abstinencija gali pasireikšti nerimu, negalėjimu nustygti vietoje, padidėjusiu prakaitavimu, žandikaulio įtampa, nesugebėjimu sutelkti dėmesio, nemotyvuotu pykčiu. Grožio terapijos ir chirurgijos klinikos „Sugihara“ medicinos psichologė Neringa Bagdonaitė teigia, kad šių simptomų išvengti arba padėti sumažinti juos iki minimalių gali vos vienas lazerio akupunktūros seansas. Anot jos, nors šis metodas itin populiarus JAV, Vokietijoje ir Olandijoje, kur jį kompensuoja draudimas ir ligonių kasos, o mūsų šalyje jis prieinamas šešerius metus.
„Lazerinė procedūra veikimo principu gali būti prilyginama tradicinei akupunktūrai, kuomet adatomis stimuliuojami biologiškai aktyvūs taškai esantys ausyse, kurie perduoda nervinius impulsus centrinei nervų sistemai. Esminis skirtumas tas, kad priklausomybės nuo rūkymo gydymas lazeriu yra neinvazinis būdas, kai šie taškai stimuliuojami lazerio šviesele. Reaguodamos į stimuliaciją ir nervinius impulsus, tam tikros smegenų zonos pradeda aktyviau dirbti, jose pagerėja deguonies ir kraujo apykaita bei išsiskiria tam tikros cheminės medžiagos, kurios reguliariai rūkančio žmogaus smegenyse išsiskiria stimuliuojant nikotinui“, – detalizuoja N. Bagdonaitė.
Procedūros metu sukeltų reikiamų cheminių medžiagų antplūdis smegenyse ir centrinėje nervų sistemoje, metantį rūkyti žmogų veikia atpalaiduojančiai ir išvaduoja nuo abstinencijos simptomų negavus nikotino. „Dažniausiai jau iškart po procedūros prasideda organizmo apsivalymo procesai, grįžta uoslė, jaučiamas jėgų antplūdis ir padidėjęs žvalumas. Metus rūkyti natūraliomis sąlygomis, šis poveikis įprastai pajuntamas kiek vėliau“, – sako medicinos psichologė.
Pakaitinė nikotino terapija
Kitas gerai žinomas metodas, padedantis atsisakyti žalingo įpročio rūkyti, yra pakaitinė nikotino terapija. Tai – nikotino pleistrų, purškiklių, kramtomų gumų ar kaitinamo tabako vartojimas. Šio metodo veikimo principas toks, kad pacientas gauna reikiamą nikotino dozę, todėl nejunta fizinės abstinencijos simptomų ir, žinoma, sumažina cigarečių daromą žalą organizmui.
„Cigaretėse esančios pridėtinės cheminės medžiagos, degimo proceso metu susidarantys dūmai bei smalkės itin neigiamai veikia kvėpavimo takus, plaučius. Todėl vartodamas pakaitines nikotino priemones žmogus sumažina žalą organizmui bei po truputį atpranta nuo įprastų tabako gaminių. Vis tik šis metimo rūkyti etapas yra pereinamasis, padedantis gauti tam tikrą nikotino dozę ir išvengti nemalonių fizinių abstinencijos simptomų“, – sako gydytoja klinikinė toksikologė Jūratė Margerienė.
J. Margerienė atkreipia dėmesį, kad šiuos produktus rekomenduojama vartoti mažėjančia tvarka, tai yra – nuosekliai mažinti nikotino dozę, palaipsniui atpratinant nuo jo organizmą ir nepatiriant didelio fizinio diskomforto.
Medikamentinės gydymo priemonės
Anot toksikologės, nėra mitas ir tai, kad metantys rūkyti asmenys priauga svorio. Mat ilgus metus rūkius ir staiga to atsisakius gali pasireikšti valgymo sutrikimai, sulėtėja medžiagų apykaita ir peristaltika.
„Kitas sunkumas, kuris sukelia didelį emocinį diskomfortą yra ritualo praradimas. Žmonės įpranta daryti 10 minučių pertraukėles, išeiti į lauką, pabūti su savimi. To atsisakius taip pat gali kilti dirglumas“, – detalizuoja gydytoja.
Tad kilus sunkiems organizmo sutrikimams arba tuomet, kai ne kartą bandžiusiam pacientui nesiseka atsisakyti žalingo įpročio savo jėgomis, gydytojas gali skirti ir medikamentines gydymo priemones. Įprastai jos rekomenduojamos tuomet, kai švelnesni metodai praeityje nepadėjo arba tuomet, kai pacientas rūkė itin ilgą laiko tarpą, turi antsvorio ar serga tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, cukriniu diabetu. Tokiems pacientams mesti rūkyti be gydytojo priežiūros nerekomenduojama apskritai.
„Žinoma, šio gydymo griebiamasi ne iškart, pirmiausia stengiamasi panaikinti klaidingus įsitikinimus, kurių įsikibęs laikosi žmogus arba gydyti lengvesnėmis priemonėmis, pavyzdžiui, žoliniais preparatais. Tik sunkesniais atvejais gydytojas gali paskirti receptinius vaistus, kurie, veikdami nervų sistemą, mažina nerimą ir kitus abstinencijos simptomus. Tokie vaistai veikia smegenyse esančius nikotininius cholinerginius receptorius, kuriuos įprastai veikia nikotinas. Šie vaistai skiriami prieš metant rūkyti ir kelis mėnesius po to“, – sako gydytoja toksikologė.
Vis dėlto receptinius vaistus, padedančias atsisakyti žalingų įpročių, gydytojai linkę skirti atsargiai. Pasak J. Margerienės, tai cheminė priemonė, veikianti tam tikras smegenų dalis ir turinti antidepresinį, apetitą ir nerimą slopinantį poveikį. Jie, kaip ir bet kokie kiti medikamentai, gali sukelti ir šalutinį poveikį, todėl skiriami tik įvertinus paciento persirgtas ligas, aptarus kitus jo vartojamus vaistus ir įvertinus jų suderinamumą bei vaisto skyrimo kontraindikacijas. Vis tik kartais tai vienintelis būdas siekiant palaikyti žmonių emocinę savijautą sunkiu etapu. Tiesa, čia itin svarbų vaidmenį užima vidinis paciento nusiteikimas: nustojus gerti šiuos vaistus, viskas lieka jo rankose.
Svarbiausia – vidinis pasiryžimas
Abi specialistės, susiduriančios su atsisakyti žalingų įpročių norinčiais pacientais, vienbalsiai tvirtina, kad tai, ar metęs rūkyti žmogus atkris, priklauso nuo jo motyvacijos. Esminis dalykas lemiantis metančiojo rūkoriaus sėkmę, glūdi jo galvoje. Jei jis nėra tvirtai apsisprendęs, išlieka didelė tikimybė, jog susidūrus su stresinėmis situacijomis, jis vėl sugrįš prie žalingo įpročio.
„Priklausomybė nuo rūkymo yra lėtinė liga, kurios simptomai paūmėja lėtinio streso, pervargimo, išsekimo fone. Kai žmogaus nuolat gyvena įtampoje, psichika prisimena, jog rūkymas laikinai gali palengvinti emocinę būseną, suteikti atsipalaidavimą ir energijos antplūdį. Tada psichika ima siųsti impulsus, kurie dažniausiai pasireiškia pateisinančių minčių forma. Ir jei žmogui tokiomis akimirkomis neužtenka valios pastangų su jomis kovoti, jis nesigilina į savo psichologinę savijautą, nesprendžia stresą gyvenime keliančių situacijų – dažniausiai įvyksta atkrytis“, – liūdnai konstatuoja N. Bagdonaitė.