Į alkoholį bėrė tabletes, bet vyras išsiaiškino
Mano vardas Ramunė. Bent jau taip aš prisistatinėju Al-Anon (alkoholizmu sergančių žmonių šeimos narių, draugų ir artimųjų bendrija) susirinkimuose. Kiek tik save prisimenu, visuomet gyvenau geresnio gyvenimo laukimu. Ištekėjusi įsikibau iliuzijos, kad dabar tikrai esu savo gyvenimo kūrėja, o su mylimu žmogumi bus lengviau daryti viską, kad gera būtų abiem. Kad vyras turi problemą, mačiau jau tekėdama, bet anksčiau nebuvau susidūrusi su priklausomybe nuo alkoholio. Galvojau, kad šią bėdą išspręsiu savo meile, kontrole, šeima, vaikais... Taip galvojau penkiolika metų.
Pirmasis mano protestas prieš jo gėrimą buvo bandymas nusinuodyti tabletėmis ir alkoholiu. Taip norėjau vien pagąsdinti savo vyrą, bet pervertinau save, ir tik atsidūrusi reanimacijoje supratau, kaip žaidžiu su gyvybe.
Norėjau susilaukti vaikelio, tačiau penkerius metus to padaryti nepavyko. Maniau, kad vaiko nebuvimas – priežastis mano vyrui gerti. Dėl nevaisingumo žlugdžiau pati save kaip moterį... Tačiau po ilgo gydymosi galiausiai gimė dukrytė. Deja, vyras mane aplankė tik po gimdymo. Visiškai girtas.
Grįžusi su kūdikiu ant rankų, nežinojau, ką daryti, kaip gyventi. Vyro gėrimai tęsėsi be galo. Buvau vieniša, atstumta ir apleista. Norėdama išgydyti sutuoktinį nuo alkoholizmo, bandžiau į jo maistą dėti tabletes. Ne kartą teko kviesti greitąją, nes pati išsigąsdavau. Jaučiausi kalta prieš save pačią – jaučiausi kaip nuodytoja.
Vėliau vyras, pasikonsultavęs su draugais, pagal patiriamus simptomus mane prigavo. Tuomet, aišku, sekė smurtas, neapykanta, nepasitikėjimas ir kerštas. Abu apsideginom verdančiu vandeniu – jis mane sumušė, aš jį sukandžiojau. Visa tai matė mūsų ilgai laukta, be galo mylima trimetė dukrelė. Suplėšyta širdimi, žaizdota, be cento kišenėje atsidūriau tėvų namuose. Vidų draskė nepasisekęs gyvenimas, nuvilta meilė, o aš vėl grįžau ten, iš kur kažkada norėjau ištrūkti, – su kūdikiu, be pajamų, be gyvenimo tikslo ir be vilties.
Aborto pasidaryti nedrįso dėl katalikiško mamos mąstymo
Gyvenau vien tam, kad išlikčiau. Nebuvo džiaugsmo, nebuvo jokių minčių apie ateitį. Tvarkiau dokumentus skyryboms, pašalpai gauti, ieškojausi darbo. Taip pragyvenau beveik metus. Tuomet draugė pakvietė mane kartu sutikti Naujuosius metus. Šventėje vėl sutikau savo vyrą. Mane be galo kankino ilgesys, o mes taip jaukiai praleidome tą vakarą, kad aistra ir meilė mus dar kartą pastūmėjo į vienas kito glėbį.
Tačiau sveikas protas galiausiai suveikė, todėl pradėjau svarstyti, kurti planus, kaip pasinaudoti šia meile, – priversti jį užsikoduoti ar kitaip gauti garantiją, kad mano vyras daugiau nebegers. Taigi vėl pradėjome gyventi kartu, bet su sąlyga, jog jis kažką darys, kad daugiau nebegertų. Ir mes iš tiesų pabandėme – vyras užsikodavo. Blaivus buvo beveik metus. Tuomet pabandė koduotis antrą kartą – negėręs ištvėrė šiek tiek ilgiau. Suradau jam keletą Anoniminių Alkoholikų grupių, sutuoktinis buvo du kartus detoksikuotas, praėjo Minesotos programą – tačiau niekas nepadėjo.
Aš vis giliau ir giliau nėriau į neviltį. Praradau savigarbą – eidavau ieškoti, kur jis geria, parsitempdavau namo; eidavau į jo darbą algų dienomis, žemindavausi ir vis galvojau, ką dar galiu padaryti, kad jis nustotų gerti.
Netikėtai pasijutau nėščia. Išsigandau, nes supratau, kad išsiskirti negaliu, o gyventi su geriančiu vyru ir dviem vaikais man bus be galo sunku... Juk reikės kontroliuoti savo alkoholiką, kurti planus ir galvoti apie naujas manipuliacijas, o vaikų auginimui liks visai mažai laiko, jėgų ir kantrybės. Kankinantis ilgesys ir nežinia mane žudė. „Pasitvarkyti“ nedrįsau. Bijojau katalikiško mamos požiūrio, bijojau pati savęs. Bet bandymų persileisti buvo ne vienas. Sušlubuodavo sveikata, o aš į ligoninę nesigulu – juk reikia prižiūrėti savo vyrą.
Penktąjį mano nėštumo mėnesį jis prarado paskutinį darbą, kurį galėjo gauti mažame mūsų miestelyje. Namo vyras grįžo tik po kelių dienų, visas dar „šiltas“. Kalbėjo, kad nebėra gyvenimo, kad nori nusižudyti. Man tai pasirodė labai rimta ir baugu. Nepaisydama gamtos, kuri man padovanojo motinystę, užuot rūpinusis bejėgiu kūdikiu įsčiose, visą naktį sėdėjau kartu su juo. Nešiau degtinę, kad tik jis greičiau nusigertų ir eitų miegoti. Glosčiau galvą, raminau, ieškojau paguodos žodžių, kol paryčiais galiausiai ir pati kritau miegoti. Po kelių valandėlių išgirdau, kaip maniškis keliasi, ima virvę ir eina į palėpę. Akys kilo į dangų, malda stingo lūpose, jaučiausi visiškai suparalyžiuota ir bejėgė...
Vyras išgyveno, bet aš atsidūriau klinikose: mirtis grėsė ne tik vaikeliui – mano gyvybė irgi pakibo ant plauko. Tai buvo siaubingos valandos, kai aš pamažu supratau, ką padariau. Nuolankiai klausiau gydytojų ir tikėjausi, kad viskas dar pataisoma. Vis dėlto net gulėdama ligoninėje, prijungta prie lašelinių, toli nuo namų, aš vis skambinau šeimai ir stengiausi valdyti padėtį.
Po gimdymo lengviau atsidusau, kad nepražudžiau vaiko, kad abi esame sveikos. Tačiau po trijų savaičių dukrelė vėl atsidūrė ant mirties slenksčio. Tik tuomet, kai mus kaukiančiu greitosios pagalbos automobiliu vežė į sostinę, aš suvokiau motinystę. Be galo brangi man tapo mano dukra, be galo nuoširdi mano malda kilo pas Viešpatį... Mane visą kaustė siaubas. Tik tada daviau pažadą Viešpačiui rūpintis vaikais ir savimi.
Mažylei išgyventi padėjo didžiulės antibiotikų dozės, daktarų priežiūra, mano motiniška meilė ir visos šeimos palaikymas. Vyro vėl buvo paprašyta išeiti – iškeliavo į detoksikacijos kliniką. Nenorėjau, kad jis grįžtų, nenorėjau dar kartą bandyti klijuoti mūsų laimės. Maniau, beviltiška tikėtis, jog jis nustos gėręs. Bet be savo alkoholiko džiaugsmo šiame gyvenime taip pat nemačiau. Buvo niūru, o aš vis labiau grimzdau į depresiją. Dažnai lovoje su mažyle, apsirengusios naktiniais, praleisdavome dieną ar dvi. Nusiprausdavau, drabužius pasikeisdavau tik retomis prašviesėjimo akimirkomis. Buvo liūdna.
Po detoksikacijos klinikos dar kartą užsikodavęs ir naują darbą susiradęs vyras atvažiavo mūsų aplankyti. Pamatęs mane, apsileidusią, nusivylusią, bejausmę, stipriai apkabino ir ilgai nepaleido. Tuomet ištarė: „Tu visada stengeisi man padėti – ir aš negaliu tavęs dabar palikti.“
Netikėjau pažadais, man jų ir nereikėjo. Netikėjau, kad kas nors keisis. Tiesiog, tarsi nešama pavėjui, pasidaviau vyro globon. Jaučiausi silpna ir palūžusi, todėl kartą jis, suradęs man Al-Anon grupę, palydėjo mane, o pats liko su mergaitėmis. Tuomet, prisimenu, pirmąkart po ilgo laiko skyriau kelias valandas sau. Kokia savanaude tada pasijutau... Nemokėjau jų palikti – mintyse vis rūpinausi, kaip šeima, ar neverkia mažoji, ar vyras susitvarkys?..
Gyvenimas tęsiasi – blaivius ciklus ir toliau keičia užgėrimai
Susirinkime stebėjau moterų veidus – jos buvo visai nepavargusios, linksmos, pasipuošusios, bet kartu ir ramios. Norėjosi jomis pasitikėti. Manimi taip rūpinosi – viena pasiūlė vietą atsisėsti, kita – arbatos, dar kita prisiglaudė, apkabino. Buvo kiek nejauku, nes juk būtent aš visada rūpinausi kitais ir kovojau už vietą sau.
Kai moterys pasakojo savo istorijas, aš verkiau – jos pasakojo mano istoriją, įvardijo mano jausmus. Ir suteikė viltį. Čia pirmą kartą išgirdau, kad alkoholizmas yra liga, o ne pasileidimas ir ne valios stoka, ir kad aš esu ligonė, kuriai reikia pagalbos. Supratau, kaip sunku tą pagalbą priimti, o jau paprašyti... Nuo tos akimirkos mane pradėjo supti draugystė ir palaikymas. Augo savivertės suvokimas, taisėsi tarpusavio santykiai su vyru. Kito mano požiūris į vertybes – į Dievą, darbą, save, šeimą, materiją. Atsirado gyvenimo tikslas, pradėjau džiaugtis gyvenimu.
Neslėpsiu – vėliau buvo „užgėrimų“. Nors žemė tuomet slysdavo iš po kojų, mano draugės ir jų filosofija mane gelbėjo. Man norėjosi vėl ir vėl tiestis, remtis į Dievą, remtis į pačią grupę ir džiaugtis gyvenimu. Mano vyras rado kelią pas Anoniminius Alkoholikus, o aš radau Al-Anon grupę.
Gyvenimo vėjai blaško – tai riedame nuo kalno pavėjui, tai kopiame į kalniuką. Bet jau aišku, kad tik mes patys sukuriame tas begalines aukštumas ir neregėto gilumo duobes. Kad ir kokios bėdos spaustų, jos tikrai nesitęs amžinai. Dažnai pakanka pakeisti požiūrį į situaciją, pažvelgti į save iš šalies, viską perdėlioti – ir gyvenimo džiaugsmas grįžta. Savęs pažinimas, nuolatinė meilė ir rūpestis savimi, nuoširdumas ir drąsa sakyti tiesą, draugų palaikymas, malda, pasitikėjimas, sukabintų rankų ratas – visa tai taip stipru, ir visa tai padeda išgyventi. Šiandien jau pati tiesiu ranką kitoms moterims, kartais – ir vyrams, palūžusiems nuo gyvenimo, nuo begalinio noro kažką pakeisti, suvaldyti savo alkoholizmą. Ir šiandien aš jau turiu ką duoti – savo meilę, ramybę, supratimą, palaikymą ir, svarbiausia, viltį.