Išgėrinėti pradėjo besimokydamas mokykloje
Su jaunu ir besišypsančiu danu Aleksu susitikome tarptautiniame anoniminių alkoholikų (AA) susitikime. Sutarėme, kad nekalbėsime apie tas temas, kurias prisiminti besigydančiam nuo priklausomybės bus per daug skaudu, tačiau pokalbio eigoje jis pats papasakojo apie kontrastus tarp prabangaus gyvenimo Kopenhagos centre ir skurdo gatvėje bei tas akimirkas, kai atrodė, kad atsikratyti priklausomybės nebeįmanoma.
„Išgėrinėti pradėjau kaip ir visi, mokyklos laikais, per vakarėlius. Danijoje nėra labai keista vartoti daug alkoholio per vakarėlius, kai kurie kažkuriuo metu pradėjo vartoti ir narkotikus. Dariau tą patį, ką mano draugai, tad nemaniau, kad tai, ką darau, yra blogai. Bet kai visa tai progresavo, jausdavau, kad man ne tik norisi, bet tiesiog reikia narkotikų ir alkoholio. Draugai galėdavo nustoti, o aš – ne“, – pasakoja pašnekovas.
Atrodo, kad linksminasi visi kartu, tačiau į priklausomybę linkusiam žmogui sustoti sunkiau, kažkas tiesiog išskiria jį iš grupės. Tokią frazę teko išgirsti iš daugelio pašnekovų, dalyvavusių tarptautiniame AA susitikime.
Paskutinis sužinojo skaudžią tiesą
Vakaras, kai jis pats pagaliau tai suprato, Aleksui išliko labai skaudus prisiminimas.
„Pačioje populiariausioje Kopenhagos gatvėje gyvenau puikiame, milžiniškame penkių miegamųjų bute kartu su trimis kitais vaikinais. Kartu gyvenome 4–5 metus ir vakarėliai pas mus vyko nuolat, net viduryje dienos.
Kai nusprendžiau, kad noriu ramybės, krausčiausi į atskirą gyvenamąją vietą. Bet prieš tai turėjome atšvęsti, juk gyvenome kartu tiek laiko.
Tiksliai nepamenu, kas ir ką tuomet pasakė, bet pasidarė taip aišku, kad visi aplink mane žinojo, jog aš esu priklausomas, tik ne aš. Aš buvau paskutinis apie savo priklausomybę sužinojęs žmogus.
Dėl buvo labai skaudu. Po vakarėlio nusprendžiau, kad viskas, gana – niekam nesakysiu ir nerodysiu, kaip iš tiesų yra“, – nuo tada pašnekovas pradėjo slapstytis, jei vakarėlio metu norėdavo svaigintis, sakydavo, kad tiesiog eina parūkyti.
Taigi, jis buvo priklausomas nuo alkoholio, bet kruopščiai tai slėpė, nenorėjo, kad kiti matytų jį tokioje būsenoje.
Po reabilitacijos valios užteko vieną parą
Dabar Aleksui 34 metai. Alkoholio jis atsisakė prieš ketverius metus, tačiau iki tol teko daug ką išgyventi – vienu metu vyras buvo atsidūręs gatvėje. Žengti lemiamą žingsnį sveikimo link paskatino tuometinė jo mergina.
„Galima sakyti, kad gyvenau dvigubą gyvenimą. Nenorėjau rodyti pasauliui, kaip aš vartoju svaigalus. Tas dvigubas gyvenimas truko apie šešerius metus.
Galiausiai, tuometinė mano mergina „prigavo” mane. Jos reakcija buvo neįprasta – manęs paklausė dviejų klausimų. Pirmiausiai, ar aš noriu nustoti. Pasakiau, kad noriu, kad noriu jau kurį laiką. O antras klausimas, kurį vis dar kartais prisimenu – ar aš noriu ką nors dėl to padaryti. Norėjau, tačiau aš nemaniau, kad tai įmanoma, atrodė, kad su savo problema esu vienas.
Tada pradėjome ieškoti reabilitacijos paslaugų, kur pirmą kartą nuėjau į pirmą AA susitikimą. Palikęs reabilitacijos vietą po 24 valandų buvau ten pat, kaip prieš atvykdamas – vėl vartojau svaigalus.
Praradau šeimą, vienerių dukrytę, pusmetį gyvenau gatvėje, kol galiausiai pasidaviau”, – prisimena Aleksas.
Pašnekovas sako, kad, jo manymu, tada pats leido savo merginai sužinoti apie tai, kad jis gyvena tokį dvigubą gyvenimą. Ir tą kartą, kai ji užtiko jį, galėjo tiesiog, kaip įprastai, pameluoti, jog neša šiukšles ar panašiai.
„Tada man jau buvo gana tokio gyvenimo, niekas neteikė džiaugsmo, nenorėjau būti atviras, nemėgau savęs, nenorėjau net mylėtis su savo mergina, nes nemėgau savęs“, – paaiškina jis.
Skaičiuoja ketvirtuosius blaivybės metus
Kai prisijungė prie AA, Aleksui buvo buvo 29-eri, nustoti gerti pavyko po metų.
„Kai buvau blaivas pusantrų metų, nuvykau į JAV, kad pamatyčiau, kur prasidėjo visi šitie masiniai AA susitikimai. Tada ten dalyvavo 70 tūkst. žmonių. Visa ta patirtis buvo labai reikšminga, todėl pradėjau keliauti į šiuos susitikimus ir Europoje.
Susitikimus lankau reguliariai, aktyviai savanoriauju vietinės reikšmės ir nacionaliuose, tarptautiniuose dalykuose. Norisi kažkaip atsidėkoti, nes man antras šansas buvo suteiktas labai lengvai. Noriu, kad jei kas nors atsidurs nepatogioje padėtyje, jie turėtų tokius pačius šansus, kokius turėjau aš.“
Linksmintis be alkoholio kitiems atrodo keista
Paklausus, kokią įtaką, jo manymu, priklausomybės išsivystymui turi draugų, grupės įtaka, Aleksas teigė, kad tai ne visada yra svarbu. Jam aplinkinių požiūris apsunkina situaciją ir dabar, atsisakius alkoholio.
„Grupės spaudimas gali prisidėti prie to, kad žmonės tampa priklausomi, bet alkoholio visur yra daug, tam nereikia grupės. Sunku atsakyti į šitą jūsų klausimą.
Remiantis mano patirtimi, iš dalies taip ir yra. Pavyzdžiui, kai vyksta kokie nors dideli festivaliai, tokie, kaip Roskilde (virš 100 tūkst. žmonių pritraukiantis festivalis Danijoje – DELFI), man pasakius, kad nevartoju alkoholio, žmonės jaučiasi kažkaip nepatogiai. Net jaučiu, kad jie nori nuo manęs atsiriboti. Man atrodo, kad jie bijo, jog smerksiu juos už tai, kad jie vartoja alkoholį. Nežinau, ar taip ir yra, bet atrodo, kad jei jie negali linksmintis be alkoholio, aš to irgi nesuprasiu.“
Prisijungus prie AA, būti blaiviu reiškia nevartoti absoliučiai jokių svaigalų – alkoholio, marihuanos, kitų narkotikų.
„Mačiau žmonių, kurie prisijungia prie AA ir rūko „suktines“, bet aš taip elgtis negalėčiau. Žinau, kad esu priklausomas ne tik nuo alkoholio, o nuo to „išsilaisvinimo“, jausmo, kai niekas nerūpi. Esu labai jautrus žmogus, todėl alkoholis ir narkotikai padėdavo išvengti visų jausmų. Dabar, gyventi gyvenimą, viską išjausti – labai sunku, bet ir gera“, – pasakoja vyras.
Žodis „alkoholikas“ net ir dabar jam yra labai svarbus priminimas.
„Man buvo labai sunku garsiai kam nors ištarti, kad esu alkoholikas. Tai labai blogas žodis ir bendrai visuomenė galvoja, kad tai tiesiog nėra gerai – būti priklausomu nuo alkoholio. Net vaikai, nežinodami, kas tai yra, vartoja žodį „alkoholikas“. Mano akyse tai pasikeitė, nes dabar šis žodis prasmingesnis. Tai lyg toks priminimas, kad aš esu alkoholikas.
Nors nebegeriu, daugybei žmonių Danijoje toks pasakymas vis dar reiškia tą patį“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasak jo, buvo labai baisu savo krikščioniškų pažiūrų draugams garsiai pasakyti apie savo priklausomybę, bet jis pastebėjo, kad nors žmonės alkoholizmą laiko blogu dalyku, išgirdę apie Alekso asmeninę patirtį visi labiau stebisi nei smerkia.