Jaunesnės kartos jau nebeprisimena gyvenimo be skiepų, tačiau jų seneliai – taip. Aš pats pažinojau žmonių, kurie mirė nuo tymų arba kurie susirgo poliomielitu.
Visgi kai kurios ES šalys dabar susiduria su neregėtais ligų, kurių galima išvengti skiepijant, protrūkiais, nes skiepijimo mastas vis dėlto yra nepakankamas. Susirgimų tymais skaičius ES nuo 2016 m. iki 2017 m. patrigubėjo, o per pastaruosius dvejus metus nuo tymų mirė 50 žmonių, ir dar 2 žmonės – nuo difterijos.
Tai kelia didelį nerimą. Pats esu gydytojas, todėl galiu tik pritarti Europos Komisijos Pirmininko J.-C. Junckerio išsakytoms mintims: nepriimtina, kad ES vaikai XXI-ame amžiuje miršta nuo ligų, kurios seniai turėjo būti išnaikintos. Kadangi infekcinių ligų, kurių galima išvengti skiepijant, nesustabdo šalių sienos, o vienos valstybės silpnas imunizavimas kelia grėsmę visos ES piliečių sveikatai ir saugai, bendrų ES lygmens veiksmų papildoma nauda yra neginčijama.
Siekiant sustiprinti ES bendradarbiavimą šiuo bendru klausimu, 2018 m. balandžio 26 d. pateikiau politinę iniciatyvą dėl ligų, kurių galima išvengti skiepijant. Pagal šią iniciatyvą siūlomi veiksmai, padėsiantys kovoti su ES pasiskiepijusių žmonių skaičiaus mažėjimu.
Pavyzdžiui, dėl žmonių nepasitikėjimo skiepais tampa vis sunkiau įgyvendinti imunizacijos programas. Internete ir socialinėje žiniasklaidoje skleidžiamų mitų ir pseudomokslo teiginių vis daugėja. Vakcinos nuo melagingų naujienų nėra, tačiau mes turėtume siekti nustatyti ir spręsti problemas tų, kurie rūpindamiesi savimi ir savo artimaisiais teisėtai nori geriau suprasti, kas yra imunizavimas.
Todėl Komisijai teks svarbi užduotis sukurti interneto portalą, skirtą spręsti nerimą keliančius klausimus – portale pateikta informacija turi būti aiški, skaidri ir patikrinta. Skiepais nepasitiki net kai kurie sveikatos priežiūros darbuotojai, o juk būtent jie gali geriausiai padėti atkurti pasitikėjimą imunizavimo programomis. Todėl būtina investuoti į švietimą, užtikrinant, kad mokslinės žinios apie skiepijimą būtų įtrauktos į medicinos mokyklų mokymo programas visoje Europoje, ir kad mokymasis nesibaigtų pabaigus studijas – tik tada sveikatos priežiūros darbuotojai galės kompetentingai patarti skiepijimo klausimais.
Kita problema – nevienoda ES šalių skiepijimo politika ir skiepijimo tvarkaraščiai. Tai gali tapti tikra kliūtimi žmonėms, kurie keletą kartų persikrausto iš vienos ES šalies į kitą. Skirtingas skiepijimo laikas, dozių skaičius ir panašūs dalykai gali sukelti painiavą, kada ir nuo ko skiepytis. Dėl to vaikai gali gauti ne visus reikiamus skiepus. Todėl svarbiausia rekomendacija Europos Komisijai ir valstybėms narėms yra iki 2020 m. parengti pagrindinių skiepų ES tvarkaraščio gaires ir didinti nacionalinių ir regioninių skiepijimo planų atitikimą.
Kita didelė kliūtis yra vakcinų trūkumas. Turėtume sudaryti sąlygas gauti vakcinas kitoms šalims ir regionams – dėl to reikia sukurti virtualią Europos duomenų apie vakcinų poreikį ir vakcinų atsargas saugojimo bazę. Tai būtų naudinga valstybėms narėms trūkstant vakcinų arba susidarius ypatingoms aplinkybėms. Be to, taip pat turėtume bendromis jėgomis plėtoti galimybes kaupti vakcinų atsargas, kurias būtų galima naudoti didelių protrūkių atveju. Mums taip reikia kurti naujas vakcinas ir tobulinti turimas. Turime bendradarbiauti, kad sustiprintume ES ir nacionalinius vakcinų tyrimus ir kūrimą.
Tai tik keli siūlomi veiksmai. Grėsmė kyla daugybės žmonių gyvybei, todėl turime visi kartu dėti didžiules pastangas, kad visoje ES išaugtų pasiskiepijusių žmonių rodiklis. Aišku, kad šio klausimo negalime palikti spręsti atskirai vienai ar kelioms šalims – juk virusai ir bakterijos lengvai plinta ir tik laiko klausimas, kada ši problema taps visos ES problema. Tikimės ES šalių, regionų, tėvų ir visų mūsų partnerių sveikatos, švietimo ir tyrimų srityse paramos užtikrinant, kad visi ES piliečiai galėtų pasinaudoti gyvybę išsaugančiomis vakcinomis.