Jo manymu, gydytojus specialistus reikėtų atlaisvinti nuo nereikalingų darbų, suteikiant daugiau galių šeimos gydytojams, deleguojant dalį darbų specializuotiems slaugytojams ir socialiniams darbuotojams, rašoma vlmedicina.lt. Be to, specialistams turėtų būti skiriama laiko administraciniam darbui, taip pat kiekvieną savaitę turėtų būti numatytos valandos tobulinti profesines žinias. Vis dėlto lietuvis įsitikinęs, kad ne vien Lietuvai yra ko pasimokyti iš Britanijos, bet ir atvirkščiai – mūsų šalis kai kuriose srityse verčia pasitemti kitas.
Išvargino biurokratinis aparatas
Dar 2004-aisiais T. Žuromskis išvyko į Švediją rašyti mokslinio darbo ir tuomet jautėsi lyg patekęs į medikų rojų.
„Atsidūriau ten, kur normalios darbo sąlygos: ten esi gerbiamas kaip specialistas, yra atsižvelgiama į tavo nuomonę. Tais laikais Lietuvoje lakstydavome: tai popieriaus nėra, tai formos neatspausdintos. Reikia bėgioti visokių parašų. Biurokratinis aparatas nuolat vargindavo ir tai varydavo į neviltį“, – prisimena lietuvis, Švedijoje supratęs, kad galima dirbti visai kitomis sąlygomis, kai svarbiausia specialisto žinios, kvalifikacija, nuomonė, be to, sudaromos sąlygos specialistui tobulėti.
Lietuvis Švedijoje turėjo laiko, skirto išimtinai administraciniams darbams ir tobulėjimui – t. y. dalyvauti konferencijose, daryti pranešimus.
„Jautiesi kaip specialistas, turintis galimybę save realizuoti, tavęs nejaudina įvairios peripetijos. Aišku, yra ir finansinė pusė. Lietuvoje nežinodavau savo, kaip gydytojo, įplaukų, nes visada atlyginimas varijuodavo, turi lakstyti per keletą darbų, kad tuos pinigus susirinktum. Švedijoje labai stipriai man krito į akis, kad gauni atlyginimą, nuo kurio tam tikra suma nubyra mokesčiams, apgyvendinimui, kažkiek lieka taupymui, bet nejauti jokios įtampos, kad reikia sąžiningai mokėti mokesčius. Kitaip tariant, viskas būdavo užtikrinta. Moki į pensijų fondus ir žinai, kad tavo ateitis užtikrinta, tas stabilumas svarbus, nebuvo nuolatinės įtampos“, – pasakoja T. Žuromskis.
Grįžęs į Lietuvą, jis vėl susivokė patekęs į tą pačią mėsmalę. Nusprendęs, kad nebegali taip dirbti, išvyko į Didžiąją Britaniją, ir joje dirba jau 13-us metus.
Atskiras laikas administraciniam darbui ir tobulėjimui
Kaipgi atrodo gydytojo neurologo darbo diena Didžiojoje Britanijoje? Tądien, kai kalbėjomės, medikas darbo dieną pradėjo 9 val. ryto ir baigė 17.30 val.
„Nuo ryto iki 13 val. konsultavau pacientus, sergančius išsėtine skleroze. Tuomet nuo 13 val. valandą skyriau išsėtinės sklerozės vadinamajam daugiaprofiliniam ligonių aptarimui, kuriame dalyvavau aš, taip pat išsėtinės sklerozės medicinos slaugytojos ir kineziterapeutai, kurie specializuojasi gydyti neurologines ligas“, – apie savo darbo dieną pasakoja lietuvis medikas. Šiam susitikime aptarti tam tikri pacientai – pasiūlytas tolesnis gydymas ir susitarta dėl tyrimo. Esą kiekvienas mato ligonį per savo prizmę, todėl daugiaprofilinis paciento aptarimas labai naudingas pacientams, nes sprendimas priimamas komandinis.
„To Lietuvoje nėra, nebent galbūt dabar pasikeitė situacija“, – svarsto specialistas.
Po pietų iki pusės šešių jis buvo poliklinikoje ir skyrė laiką pacientų apžiūrai – priėmė penkis naujus ir šešis pakartotinius ligonius.
„Tokia yra mano viena iš dienų – pakankamai intensyvi. Kitos dienos gali skirtis: galiu eiti vizituoti ligonius insultų skyriuje, paskui pusdienį dirbti poliklinikoje. Beje, šešias valandas per savaitę užsiimu vien administraciniu darbu“, – sako T. Žuromskis. Į administracinį darbą įeina atsakymai šeimos gydytojams į jų pateiktus paklausimus, atsakymai draudimo kompanijoms ar patvirtinimai apie paciento galimybę vairuoti. Anot jo, visi tyrimų, kuriuos užsakė gydytojas, atsakymai suplaukia pas jį. Taigi reikia skirti laiko jiems peržvelgti, taip pat atsiversti elektronines ligonių istorijas ir tuomet sudiktuoti sekretorei atsakymą, skirtą šeimos gydytojui. Šio laiško kopiją esą gauna ir pats pacientas, todėl jam nebereikia pakartotinai eiti pas gydytoją, jei tam nėra reikalo. Kartais papildomai sudiktuoja atskirą laišką pačiam pacientui apie tyrimų rezultatus ir tolesnį gydymo planą, ligoniui suprantama kalba. Lietuvis mano, kad ir mūsų šalyje būtų galima taip sutvarkyti sistemą, žinoma reikalingos investicijos.
„Reikia sodinti sekretorę, kuri spausdintų 2-3 gydytojų laiškus. Kita šiuolaikinė technologija – balsą atpažįstanti sistema, kuri galėtų palengvinti gydytojų darbą, rašant ranka popierius. Gydytojas diktuoja tekstą, o kompiuterio ekrane matome jau spausdintą variantą. Gaila, bet šiuo metu nežinau geros lietuviškos programinės įrangos, kuri tai galėtų kokybiškai atlikti. Yra visokių kitų niuansų, bet, mano nuomone, tai optimalus darbas“, – įsitikinęs jis.
Lietuvio kontrakte numatytos dvi valandos per savaitę, kurios skiriamos savišvietai.
„Sėdu į automobilį ir važiuoju į Oksfordo universitetinę ligoninę, kurioje kiekvieną penktadienį vyksta regiono neurologinės tarnybos tobulinimosi seminarai. Iš aplinkinių ligoninių susirenka kiti neurologai, gydytojai rezidentai ir kitų specialybių gydytojai, pristatomi du klinikiniai atvejai. Diskusijos visada būna labai produktyvios mokymų ir kvalifikacijos kėlimo prasme, nes, ir rezidentai, ir gydytojai, turintys didelį darbo stažą, aktyviai dalyvauja aptariant vieną ar kitą atvejį. Šalia pristatomų klinikinių atvejų gali būti kviestinio svečio paskaita. Dažnai tai yra tarptautinio lygio savo srities žinovas. Be to, gydytojo tobulinimuisi pati ligoninė skiria per metus 10 dienų ir apie 1000 svarų.
Kitas svarbus dalykas yra tas, kad medikai turi galimybę šiek tiek išlaidų už savęs tobulinimą susigrąžinti per pačią mokesčių sistemą. Lietuvoje gydytojo tobulinimasis, kiek žinau, yra labai ribotas. Gydytojas, dirbantis rajoninėje ligoninėje ar poliklinikoje, nelabai turi galimybę išvykti į aukšto lygio pasaulinį kongresą, kuriame yra puikių galimybių per savaitę atnaujinti savo žinias. Susidaro įspūdis, kad gydytojo tobulinimasis daugiau paliekamas paties specialisto savieigai“, – kritikuoja T. Žuromskis.
Be jokios abejonės, anot jo, situaciją gelbėja gydytojų tobulinimosi kursai, tačiau pašnekovui susidarydavo vaizdas, kad tai būdavo „paskutinė galimybė“ susirinkti valandas pratęsti licencijai.
Apkrauti nereikalingais darbais
Specialistas turi ne vieną patarimą, kaip pagerinti Lietuvos medikų darbą. Pas kurį gydytoją eitumėte, jei žinotumėte, kad vienas per pamainą apžiūri dešimt-penkiolika ligonių, kitas – 40? Anot mediko, visiškai aišku, kad pas pirmąjį.
Pats T. Žuromskis yra dirbęs vienoje Didžiosios Britanijos ligoninių, kuri aptarnauja 220 tūkst. gyventojų, ir jis tebuvo vienintelis neurologas. Kai dirbo šioje ligoninėje, jis apžiūrėdavo tik tuos ligonius, kuriems tikrai reikia. Ligoniai, kurie skundžiasi nugaros ar kaklo skausmais, iki jo tiesiog nebuvo prileidžiami.
„Per mėnesį galėdavau apžiūrėti tam tikrą kiekį naujų ligonių ir tam tikrą kiekį pakartotinai. Jei, tarkime, galėdavau apžiūrėti 120 ligonių, o reikia apžiūrėti, sakykime, 160. Britanijoje yra vadinamasis 18 savaičių standartas (18 week NHS target – angl.), per kurias planinis ligonis turi būti apžiūrėtas, ištirtas ir paskirtas gydymas. Jei ligoninė nesudaro sąlygų, kad ligoniai būtų apžiūrėti, ji gauna baudas, tačiau valstybė deda į tai pinigus – investuoja į ligoninę, polikliniką. Kad tų eilių nesusidarytų. Jei mato, kad krūviai dideli, žmonės visiškai apkrauti, tai valstybė įdarbina papildomai gydytojus, optimizuoja administracinius reikalus, kad pacientai gautų paslaugą laiku“, – sako jis. Lietuvoje apie tai esą niekas nešneka. Lietuvis siūlo pažvelgti, kuo mūsų šalyje dirba gydytojai. Jie esą daro ne tik medicininius darbus, bet ir daug kitokių darbų, kurių jiems „normalioje šalyje“ tiesiog nepriklausytų daryti.
„Tokios paslaugos normalioje šalyje bus perkeltos ant medicinos slaugytojų, administracijos ar socialinių darbuotojų. Kodėl to Lietuvoje nėra, keista“, – stebisi jis.
Kitas svarbus aspektas, pasak jo, yra gydytojų specialistų tinklo tolygus paskirstymas.
„Buvo tokia žinutė Lietuvos medikų forume, kad Utenos ligoninėje ieškomas neurologas darbui naktimis. Atsidariau „Google“ ir pasižiūrėjau, kad Utenoje yra 28 tūkst. gyventojų. Gerai, dengia dar keletą mažesnių miestelių. Utenos ligoninė turi šešis neurologus. Manau, nesusidaro pakankamas kiekis „tikrų“ neurologinių ligonių, kad būtų užtikrintas darbas visiems šešiems. Klausimas, ar tiek neurologų yra reikalinga tokiam nedideliam kiekiui gyventojų?“ – retoriškai klausia T. Žuromskis.
Siuntimų subtilybės
Pašnekovas atkreipia dėmesį ir į kitą problemą Lietuvoje – gydytojas neurologas negali atmesti siuntimo atgal šeimos gydytojui, nes ligonis ateina su siuntimu rankose. Britanijoje yra kitaip. Šeimos gydytojas Britanijoje siunčia siuntimą el. paštu arba paštu į neurologinę tarnybą, tuomet specialistas tą siuntimą įvertina ir sprendžia, ar tam ligoniui reikalinga apžiūra skubos, planine tvarka, o gal jį reikia apžiūrėti „čia ir dabar“: „Sakykime, jeigu labai aiškiai yra įtariamas navikas (siuntimas turi atitikti tam tikrus kriterijus), faksuojamas siuntimas ir mes kartais nė nematę paciento jau užsakome kompiuterinę tomografiją ar magnetinį rezonansą“. Toks ligonis esą per dvi savaites turi gauti gydymą. Kai siuntime nepakanka informacijos apie ligonio būklę, neurologas gali jį atmesti ir paprašyti atsiųsti papildomos informacijos. Visai kas kita, kai siuntimas yra aiškus, diagnozė aiški, tuomet neurologas gali atmesti siuntimą ir prašo šeimos gydytojo skirti tam tikrą gydymą, primindamas, kad ateityje, jei reikės, tokį ligonį mielai apžiūrės.
„Lietuvoje kvalifikuoti šeimos gydytojai puikiausiai tokias problemas, kaip kaklo, nugaros skausmai, gali išspręsti be neurologo įsikišimo. Paskirs mažinančius skausmą vaistų, nusiųs į fizioterapiją ir tos problemos sėkmingai bus įveiktos. Nereikia apkrauti specialistų nereikalingais siuntimais. Suteikime Lietuvoje šeimos gydytojams daugiau galių ir jie puikiai tvarkysis su daugeliu medicininių problemų“, – įsitikinęs jis.
Atlyginimų skirtumai
Apie dar vieną opią problemą – atlyginimus – lietuvis jau nė nenori kalbėti. Lietuvoje gydytojo atlyginimas esą nelabai skiriasi nuo socialinio darbuotojo ar slaugytojo.
„Bent jau sąlyginai nesiskiria. Didžiojoje Britanijoje gydytojas uždirba apie 100 tūkst. svarų, specialybinis slaugytojas – 30-35 tūkst. svarų, o socialinis darbuotojas – apie 30 tūkst., atlyginimų skirtumas ryškus, todėl gydytojas konsultuos ir gydys ligonius, o kitus darbus, mažiau kvalifikuotus, atliks žemesnės grandies darbuotojai. Didžiosios Britanijos ligoninei būtų per didelė prabanga, kad didelį atlyginimą gaunantis gydytojas pusdienį sėdėtų prie telefono ir ieškotų reabilitacijos ligoniui ar vietos slaugos ligoninėje. Lietuvoje tas skirtumas yra ženkliai mažesnis, tai kodėl ligoninei įdarbinti socialinį ar kitą darbuotoją, jei galima gydytoją papildomai užgrūzinti?“, – sako T. Žuromskis.
Lietuvis sako, kad D. Britanijoje gydytojas nuo pirmų dienų žino, nuo kokio atlyginimo pradeda dirbti – jis nuolat nežymiai keliamas kasmet, ženklesnis jo kilimas priklauso nuo išdirbtų metų kiekio.
„Jei kalbam apie konsultantą (gydytoją specialistą), tai jo atlyginimas prasideda nuo 76 tūkst. svarų per metus. Apie 35 proc. mokesčiams. Tai po mokesčių jis gaus per mėnesį apie 3500-4000 svarų, manau. Rezidentas gauna mažiau, tačiau gali normaliai pragyventi. Yra galimybė jiems papildomai dirbti ir užsidirbti“, – teigia jis.
Verta lygiuotis į Lietuvą
Vis dėlto ne viskas Lietuvoje jau taip blogai. Yra sričių, į kurias kitos šalys, bent jau Didžioji Britanija, gali į mūsų šalį lygiuotis.
„Galiu paminėti insulto tarnybą, insulto klasterių sistemą, kuri puikiai funkcionuoja ir taiko pažangiausius tyrimo ir gydymo metodus“, – sako jis.
Kalbėdamas apie išsėtinę sklerozę, pašnekovas džiaugiasi, kad Lietuvoje yra įsteigtas nacionalinis išsėtinės sklerozės registras. „Britanijoje šie dalykai nesutvarkyti, labai sunkiai skinasi kelią. Lietuvoje yra gerų dalykų, iš kurių galima pasimokyti. Lietuvoje pacientams lengviau prieinama psichologo pagalba, kineziterapija ir daugelis reabilitacinių procedūrų“, – sako T. Žuromskis.
Pasitiki britų medikais
Vis dėlto savo sveikatą T. Žuromskis patiki Britanijos medikams – neskrenda gydytis į Lietuvą. Vyrui yra tekę operuotis Britanijoje – sako juo buvę puikiai pasirūpinta, nors ligoninėje ilgai nebuvo laikomas. Jau kitą dieną buvo išrašytas.
„Kitą dieną man pasakė, kad jau esu laisvas – pasibuvai, pakaks. Bet buvo iškviesta taksi, vaistai sudėti, viskas aiškiai paaiškinta“, – giria lietuvis. Jis tvirtina, kad apie kyšio davimą už neva geresnį išoperavimą Britanijoje nėra nė kalbos – teikiama paslauga tiesiog aukšto lygio.
Problema, jo teigimu, ta, kad daug emigrantų nesusikalba su gydytojais, o paskui esą skelbia socialiniuose tinkluose, kad gydytojai „Britanijoje kvaili, jie gydo tik paracetamoliu“. „Esu susidūręs su lietuviais, kurie nesusikalba su daktaru, reikia vertėjo, jie vargsta“, – sako gydytojas neurologas.
Paklaustas, kaip britai atsiliepia apie lietuvius medikus, šis nusijuokia ir sako, kad „sunku pasakyti, nes visi nuolat maloniai šypsosi, bet jeigu mes vis dar čia dirbame ir daug metų, tai gal visai ir neblogai“.