„Man buvo 28-eri, kai švelnumo momentu mano vyras užčiuopė keistą guzelį krūties šone ir paklausė, kas tai galėtų būti. Jis – veterinarijos chirurgas, taigi greitai pajaučia dalykus, kurie yra ne vietoje. Nedelsdami nusprendėme eiti pas gydytojus konsultuotis. Apžiūrėta išgirdau atsakymą, jog su tokiu guzeliu galima ramiai gyventi, o ir biopsijos tyrimui atlikti jis per mažas, taigi nėra ko nerimauti“, - pasakojo kaunietė.
Nuo tada moteris pati tikrino savo kūną dvejus metus, tačiau nepastebėdavo jokių pakitimų - guzelio dydis nekito.
„Kad ir kaip būtų buvę, jis man trukdė, jaučiausi tarsi besinešiodama svetimkūnį savyje, nuolat apie tai prisimindavau. Grįžusi iš atostogų prie jūros pati nuėjau pas gydytoją ir pasakiau, jog noriu operuotis. Buvo rugpjūčio galas, nerimavau, ar po operacijos galėsiu vesti savo vienuolikmetę dukrą į rugsėjo pirmosios šventę, bet sužinojau, jog kitą dieną būsiu išleista namo“, - prisimena Lina.
Jai buvo atliekama tausojanti operacija, kurios metu nereikėjo pašalinti krūties.
Šį scenarijų L. Mockevičienė šiandien laiko Dievo dovana.
„Kadangi prieš operaciją nesinervinau ir atėjau operuotis savo noru, išvengiau didelio streso, kurį patiria moterys, sužinojusios apie savo ligą prieš ir su baime laukdamos operacijos. Kai man pradėjo pasakoti apie artėjančią chemoterapiją, švitinimą ir penkis metus truksiančią hormonų terapiją, aš priėmiau tai tarsi naują gyvenimo rutiną, atrodo, jog nebuvau supanikavusi nei vienai minutei. Manau, kad tai yra išskirtinai gerai, nes nesiblaškiau savyje, neuždavinėjau sau sudėtingų klausimų, į kuriuos nėra atsakymų. Kadangi esu tikinti, priėmiau šią ligą nuosaikiai, tarytum ženklą iš Dievo.
Supratau, jog reikia veikti greitai ir klausiau Dievo, ar galėtų duoti man daugiau laiko įgyvendinti savo troškimus. Tuomet ir pradėjau siekti to, apie ką iki ligos tik pasvajodavau, supratau, jog niekada negali žinoti, kiek gyvenimo dar liko... Susimąsčiau apie greitai bėgantį laiką. Žmonės, kurie patiria infarktą, insultą, pakliūna į avariją – jie neturi to brangaus laiko. Jo nelieka ne tik svajonėms, jo nelieka net ir pasakyti paskutinius gražius žodžius mylimiems žmonėms... O man tai buvo dovana ir galimybė. Žinoma, įtampa yra neišvengiama ir ją pajaučiau jau po visko, tačiau vos tik sužinojusi apie ligą, stengiausi ne gailėti savęs, o daryti tai, ką liepia gydytojai ir žengti i priekį“, - sako kaunietė.
Moteris pasirinko tuos gydytojus, kuriais pasitikėjo, todėl klausė kiekvieno jų nurodymo. Prieš chemoterapiją jai buvo pasiūlyta nusikirpti plaukus kuo trumpiau, kad nepajustų tokio didelio smūgio jų netekusi - gydytojų patirtis rodo, jog skaudžiausia moterims yra netekti plaukų.
„Taigi pasidariau „ežiuko“ šukuoseną ir nusiteikiau, kad greitai jie ataugs“, - sako ji.
Svarbus artimųjų indėlis
Kai Lina susirgo, jos vienturtė dukra buvo penktokė, tačiau tik po kelių metų, kai jau buvo paauglė, jai prisipažino, kaip raudojo sukniubusi savo kambaryje sužinojusi, jog jos mama serga vėžiu.
„Ji niekada man nebuvo parodžiusi savo skausmo į akis, laikėsi labai tvirtai. Vyras iškart pasakė, jog širdis nusirito į kulnus, beprotiškai pergyveno ypač tada, kai operacija truko tris kartus ilgiau nei buvo numatyta. Vienu momentu vyras tikrai palūžo, bet sukaupė visas jėgas ir rūpinosi manimi kaip tik galėjo: gamino man reikiamą maistą, nuolat įtikinėjo, kad viskas greitai susitvarkys. Kadangi po gydymo reikėjo labiau rūpintis savo sveikata, jis buvo tas žmogus, kuris domėjosi įvairiausiais būdais palaikyti gerą savijautą. Iš JAV siuntė papildus, sudarinėjo dietas, kurių sąžiningai laikiausi.
Nereikia užsidaryti
Nuo tos dienos, kai buvo rastas guzelis, praėjo 12 metų. 10 metų praėjo po operacijos. Šiandien Lina jaučiasi puikiai.
„Šiandien – įgyvendinu savo svajones. Per šį laikotarpį aš pabaigiau universitetą, išmokau jodinėti, įsigijau žirgą. Drįstu sakyti, jog tai, kas buvo iki ligos – buvo pilka, o dabar aš realiai gyvenu. Paprasčiausiai darau tai, ką visada norėjau, bet iki ligos nebūčiau prisiruošusi. Ne, nesakau, kad pasveikau. Kai pas mane atėjo vėžys, jis mane palietė dvasiškai, todėl vis tiek suprantu, jog jis yra kažkur šalia ir taip pat suprantu, jog yra tikimybė vėžiui atsinaujinti. Jeigu sužinočiau, jog liga atsinaujino, nesu tikra kaip reaguočiau. Bet nebijau, nes tikrai žinau, jog baimė yra didžiausias žmogaus priešas ir tuo vadovaujuosi“, - atviravo moteris.
Jos teigimu, moterys, susidūrusios su krūties vėžiu, turi susirinkti kuo daugiau informacijos apie tai, kaip sau padėti.
„Negaliu sakyti, jog mano variantas tiks visoms, būtent todėl reikia atrasti savąjį kelią. Puikiai suprantu, jog tokia reakcija ir toks ligos pergyvenimas kaip mano yra retas atvejis, aš paprasčiausiai neturėjau laiko įsiūbuoti savo vaizduotės ir kentėti, gailėti savęs, sielvartauti. Tačiau visoms moterims linkiu ieškoti savojo kelio, labai svarbu, sužinojus apie ligą, iškart pradėti ja domėtis, susipažinti su kitomis sergančiomis moterimis, neužsidaryti savyje su skausmu. Reikia leisti kitiems žmonėms jums padėti.
Kai būna šalta ir žmogus savo vaizduotėje perleidžia šaltį per visą kūną, jam pasidaro šilčiau. Kai žmogų apima pyktis, jis jį išlieja ir staiga palengvėja. Taip pat ir su liga: ji ateina ir duoda daug blogo, tačiau negalima to laikyti sau, reikia dalintis patirtimi, išgyvenimais ir mainais ateis daug gero – mylimų žmonių rūpestis, neįkainojami patarimai, noras daryti, kurti, siekti. Noras gyventi“, - reziumavo ligą įveikusi kaunietė.
Svarbu reguliariai tikrintis
vartojimas, abortai, nėštumo stimuliacija ir daugelis kitų.
Medikų teigimu, jeigu šeimoje buvo sirgusiųjų krūties vėžiu, tikrintis reikėtų pradėti 10 metų anksčiau negu susirgo jauniausias giminaitis.
