Prašo padėti
Jau seniai apie automobilį svajojantis A. Simončikas prieš ketverius metus pradėjo rinkti tam pinigus – juos aukoja draugai ir nepažįstami žmonės.
Per ketverius metus Antanui pavyko surinkti beveik 6 tūkstančius eurų, tačiau vyro tikslas – dar bent dukart tiek.
A. Simončikas nevaikšto 36 metus, netgi judinti rankas ar pirštus jam labai sunku. Specialus Antano elektrinis vežimėlis, kuris vienu mygtuko paspaudimu iš sėdimo gali tapti gulimu ir, jei reikia, iškelia Antaną metru aukščiau, sveria 130 kg. Antanas svorio prideda dar 40 kg, todėl, kaip sako vyras, jį su vežimėliu pakelia nebent trys keturi vyrai.
„Vežimėlis nesusilanksto, neišsiardo. Netgi mieste du laipteliai tampa didele kliūtimi, nes jo taip paprastai nepakelsi ir nepaneši. Visa ta papildoma įranga jame sveria, todėl vežimėlis didelis ir masyvus“, – pasakojo A. Simončikas.
Keliauti Antanas gali tik su vežimėliu, nes šis sėdintį ar gulintį jį prilaiko specialiais diržais. Todėl, norėdamas kur nors išvykti, A. Simončikas negali išsiskirti su vežimėliu. Į įprastą lengvąjį automobilį Antanas su vežimėliu niekaip netilptų, todėl kaunietis taupo lėšas neįgaliesiems pritaikytai transporto priemonei pirkti.
„Tiktų minivenas, koks nors „Ford Galaxy, arba vadinamas kablukas. Pats automobilis nėra labai brangus. Galima ir už 5 tūkst. eurų nusipirkti, bet problema ta, kad jį visą reikia perdaryti – pjauti dugną, padaryti į jį įvažiavimą, – pasakojo A. Simončikas. – Tai brangiai kainuoja.“
Susirgo vaikystėje
Vos sulaukęs dvejų metų Antanas susirgo reta ir agresyvia žvynelinės forma. Kai berniukui buvo 10, liga jo sąnarius pažeidė ir deformavo. Po trijų metų A. Simončiko kūnas nustojo vystytis. „Dabar visi sąnariai yra deformuoti ir nesilanksto. Nuo 10 metų nevaikštau. Nors protas išliko šviesus, esu vaikiško sudėjimo, kaip 13 metų paauglys“, – pasakojo A. Simončikas.
Puikiai Antaną ir jo ligą žino Kauno klinikų Odos ir venerinių ligų klinikos gydytoja dermatovenerologė, Infekcinių ir uždegiminių odos bei gleivinės ligų sektoriaus vadovė doc. Vesta Kučinskienė.
„A. Simončikas serga lėtine uždegimine odos liga – žvyneline, ir gan sunkia jos forma. Blogai yra tai, kad liga pažeidė ne tik odą, bet ir sąnarius, todėl jam labai sunku judėti – ne tik vaikščioti, bet ir ką nors paimti rankomis, rašyti, todėl reiktų modernesnių priemonių, kurios padėtų pasijusti visaverčiu žmogumi ir laisviau judėti, – kalbėjo gydytoja. – Jo oda visą laiką apimta uždegimo, daug išplitusių plokštelių, jos stipriai pleiskanoja. Kadangi vyriškis beveik negali judėti, jam sunku odą patepti kremu, sunku ją prižiūrėti, praustis. Jo oda nuolat paraudusi, pleiskanojanti, trūkinėjanti, ją skauda, niežti.“
Sunkia žvynelinės forma sergančiųjų Lietuvoje yra, bet tokių atvejų, kai ši liga pasodino į vežimėlį, gydytojos žiniomis, šalyje yra tik vienas – Antano. Gydytoja mano, kad automobilis jos pacientui A. Simončikui tikrai praverstų.
„Jis galėtų greičiau ir dažniau atvykti vizito pas gydytojus. Vizitai tikrai turėtų būti dažnesni negu iki šiol. Kadangi Antanui sunku judėti, ne visada pavyksta atvykti į ligoninę, – pasakojo gydytoja doc. V. Kučinskienė. – Jis jaunas žmogus, nori ne tik pas gydytoją atvykti, bet ir renginiuose apsilankyti, kur nors išvažiuoti.“
Žinoma, pats Antanas vairuoti automobilio negalėtų, tą daryti yra pasirengę jo draugai.
Kompensacijos negauna
Antanas gyvena kartu su 78 metų mama, ji vaikšto tik pasiramsčiuodama lazdele. Nors pačios sveikata nėra puiki, kiek gali, sūnų prižiūri ir jam padeda, palydi pas gydytojus. „Žmonės stebisi, kodėl aš pats vykstu į polikliniką viešuoju transportu, o neišsikviečiu gydytojų į namus. Bet tas išėjimas į polikliniką ar parduotuvę man yra tokia atrakcija, – aiškina A. Simončikas. – Tai juk išėjimas iš namų! Be galo smagu išeiti bet kur, kai visą laiką sėdžiu namuose.“
Antanas dar turi vyresnius brolį ir seserį, tačiau jie gyvena užsienyje, todėl šeima susitinka retai.
Antano šeimoje nėra vyrų, kurie galėtų taisyti automobilį jam sugedus, todėl jis sako, kad protingiau būtų įsigyti ne senesnę nei 5 metų transporto priemonę, nes įmontuojamos specialios įrangos išimti nebūtų įmanoma. Jei vyras pigiai įsigytų senesnį nei 10 metų automobilį, tikėtina, kad jis tarnautų neilgai, o įmontuota speciali įranga, leidžianti patogiai įvažiuoti į automobilį vežimėliu ir jame saugiai prisitvirtinti, gali kainuoti apie 10 tūkst. eurų.
Jei Antanas įsigytų apynaujį automobilį ir jame būtų įmontuota įranga, tektų daug mokėti. Vyras tuo domėjosi ir turi dar kelis būdus, kaip įsigyti automobilį, kuris jau būtų pritaikytas.
A. Simončikas pasakojo, kad Vokietijoje automobilius, skirtus neįgaliesiems, turi ligoninės ar senelių globos namai. Šioje šalyje įstatymai nurodo, kad, atsitikus menkiausiai avarijai, Vokietijoje tokiais automobiliais naudotis nebegalima, todėl dėl minimalių sudaužimų jie ganėtinai pigiai parduodami ir vežami į kitas šalis.
JAV yra didelis tokių automobilių pasirinkimas, pasakojo Antanas. Ten, pasak vyro, už 10 000 dolerių galima nusipirkti trejų metų senumo automobilį su visa įranga. „Kalbant apie amerikietiškus automobilius, problema ta, kad 1 000 eurų kainuoja atvežimas, paskui dar – muitinės dokumentų įforminimas, bet toks variantas atsieitų pigiau“, – pasakojo A. Simončikas.
Lietuvoje neįgaliesiems lengvajam automobiliui įsigyti ir jį techniškai pritaikyti gali būti skiriama iki 1 216 eurų kompensacija. Tačiau ją neįgalusis gauna tada, kai pats vairuoja automobilį. Vienintelis atvejis, kada kompensacija skiriama ne neįgaliam vairuotojui, o jo atstovams, kai neįgalusis dar neturi 18 metų ir jį vežioja tėvai ar globėjai. A. Simončikas neatitinka nė vieno iš šių kriterijų, todėl pinigus renka pats.
Svajoja pakeliauti
Antanas svajoja pamatyti daugiau Lietuvos. Kadangi jo vežimėlis elektrinis, vyras su juo jau yra išmaišęs visą Kauną. Iš Vilniaus į Kauną važiuoja žemagrindžiai traukiniai, todėl Antanas pasakojo, kad į sostinę jau buvo nuvykęs. Tačiau, kaip pastebi vyras, nėra nė vieno tarpmiestinio autobuso, kuris būtų pritaikytas neįgaliesiems.
Kartą jis buvo prie jūros, kai važiavo į neįgaliųjų stovyklą, į kurią vežė specialūs autobusai, tačiau kelionė buvo labai brangi. „Kur nors į gamtą ar kaimą, ar į bet kurį kitą Lietuvos miestą nuvažiuoti praktiškai neįmanoma. Apie užsienį net nekalbu“, – pasakojo A. Simončikas.
Antanas sako, kad automobilis jam būtų ne tik pramoga, bet kai kada – net ir būtinybė. Štai kartą A. Simončikas apsinuodijo maistu ir turėjo skubiai vykti į ligoninę. Atvažiavęs vienas greitosios pagalbos ekipažas nesugebėjo vyro kartu su vežimėliu įkelti į medicinos automobilį. Tuomet medikai išsikvietė antrą, o vėliau – ir trečią ekipažus. Tik tuomet A. Simončikas buvo nugabentas į ligoninę.
Svajoja ir apie darbą
Vienintelė Antano pramoga ir savęs realizacijos būdas – kompiuteris. Namuose nuolat būnantis vyras svajoja ir apie darbą. Iki šiol įsidarbinti jam niekur nepavyko. Su keliais darbdaviais buvo kalbėta, tačiau šiuos nuo vyro įdarbinimo atgrasė jo negalia. „Su įstatymais yra problemų. Darbdaviai bijo priimti – neduok dieve, pasiskųsčiau, kad per darbdavį susigadinau sveikatą, tai neva po teismus juos užtampytų, – kalbėjo A. Simončikas. – Apskritai į darbą priimti neįgalųjį – labai daug problemų. Manau, kad ir sveikiems sunku rasti darbo.“
Vyras pasakojo galintis kurti svetaines, jas administruoti „Nors mano specialybė yra programuotojas, bet praėjo 15 metų nuo to laiko, kai baigiau šią specialybę, technologijos tikrai pasikeitė“, – sakė kaunietis. Antanui darbas ne tik praskaidrintų jo kasdienybę, bet ir prisidurtų papildomų pajamų prie invalidumo pensijos bei bedarbio pašalpos. Viena sąlyga – Antanas galėtų dirbti namuose, mat jis kompiuteriu dažnai naudojasi gulintis ir yra specialiai jį prisitaikęs.
Norėdami padėti įgyvendinti Antano svajones, apsilankykite jo svetainėje www.simoncikas.lt