„Lenkiu galvą prieš gydytojus ir donorą“, - ašarų nenulaikydamas kalba pacientas, sutikęs pasidalinti savo išgyvenimais. Džiaugsmas ir graudulys apima suvokiant, kad galėjo būti jau du kartus miręs, jei ne šių laikų galimybė – pakeisti nepagydomai susirgusį organą.
Ant VU ligoninės Santariškių klinikų chirurginio skyriaus palatos durų be numerio yra ir užrašas „ypatinga infekcijos rizika“. Tai reiškia, jog čia įeiti galima tik specialiai pasirengus. Nepakaks nusirengti striukę rūbinėje. Pravėrus vienutės duris koridoriuje stovi stalelis, ant kurio – vienkartinės kepurės, medicininės kaukės, vadinamieji „bachilai“ (polietileniniai maišai, užmaunami ant batų), vienkartiniai chalatai. Tik taip „pasipuošus“ galima žengti toliau, pas ypatingą ligonį – antrąkart transplantuotomis kepenimis.
Einant pas šį pacientą, tuos kelis žingsnelius, skiriančius palatą nuo koridoriaus, aprasojo akiniai, nes visad taip būna nepratusiems prie medikams įprastų atributų – pasirodo, nevisai tinkamai uždėta kaukė. O dar jaudulys tikriausiai prisidėjo...
Pusiau gulomis sėdintis ūsuotas vyras, kiek pablyškęs, guviomis rudomis akimis. Toks pirmas įspūdis. Ligonis, sakytum, ir tiek - juk žmogus ligoninėje guli. Kažko ypatingo – galybės vamzdelių, aparatų, iškankinto veido – nėra. “Tiesa, juk čia ne reanimacija“, - šmėkšteli mintis, paaiškinanti, kodėl čia viskas būtent taip atrodo.
Paklaustas, kaip sveikata, pacientas atsako: „Normaliai“. Paklausiu, kaip jaučiasi po tokios sudėtingos procedūros. Paciento akys drėksta, balsas ima virpėti, galvoju – gal negerai, žmogus labai jaudinasi, gal pakenks? Gydytojas nuramina, kad nieko, taip būna labai dažnai – tokių ligonių nervinė įtampa didžiulė, ir jie dažnai ašaroja.
Pacientas ima dėkoti gydytojams sakydamas: „Aš be jų – niekas. Aš nesu joks stebuklas. Jie - stebuklas. Manęs jau seniai nebūtų. O dabar – esu“.
Apie save pacientas kalba labai nedaug, vis sakydamas, kad jis čia visiškai nesvarbus, tik apie gydytojus reikia kalbėti. Jų atliktas darbas, jų profesionalumas, kantrybė ir talentas antrą kartą jam suteikia galimybę gyventi ir džiaugtis didžiausiu gyvenimo turtu – savo šeima.
„Seniau aš buvau toks griežtokas, grubokas. Nežinau, kas čia pasidarė, bet dabar esu daug geresnis. Va, matot, ir vis verkiu... Negaliu susilaikyt. Čia, matyt, iš laimės, kad galiu vėl matyti saviškius, būti su jais ir jausti juos,“ - kalbėjo jis.
Ši kepenų transplantacija ypatinga ne tik dėl to, kad atlikta antrą kartą tam pačiam žmogui. Unikali ji ir dėl to, kad greitai atsirado donoras, kurio organas tiko šiam ligoniui. Donorinio organo parinktis yra labai sudėtinga, nes turi atitikti galybė faktorių, kad transplantacija būtų sėkminga. Lietuvoje per metus būna apie 30 efektyvių donorų, tačiau neretas atvejis, kai laukiančiųjų sąraše nerandama tinkamo recipiento (organo laukiančio ligonio), nes neatitinka medicininiai rodikliai. Tuomet kepenys yra siunčiamos į kitas Europos klinikas, dažniausiai Vokietijos, kuriose atliekamos transplantacijos. Šiuo metu Lietuvoje kepenų transplantacijos reikia 53 ligoniams.
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose retransplantacija atlikta 51 metų pacientui, kuriam pirmoji kepenų transplantacija dėl kepenų vėžio buvo atlikta prieš metus. Pasak medikų, paciento būklė dėl progresuojančio transplantuoto organo nepakankamumo sparčiai blogėjo. Teko jį įtraukti į skubios transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, buvo paskelbta tarptautinė donorinio organo paieška. Atsiradus donorui Lietuvoje, buvo atlikta pakartotinė kepenų persodinimo operacija.